Nesitikėta, kad panašūs siūlymai skambės po šimtmečio? Tik šį kartą – ne iš įniršusio ant turtingųjų liumpenproletariato, o iš politikų ir tarnautojų kabinetų Kijeve, Vilniuje ar Briuselyje. Idėjos šalininkai sako, kad priemonę pateisina kilnus tikslas – kompensuoti Ukrainai karo padarytą žalą iš sankcionuoto Rusijos turto.
Daugiausia sankcionuoto „rusiško“ turto – JAV
Visuomenės dėmesį prikaustęs Prezidento Joe Baideno vizitas Ukrainoje paraštėje paliko kitos galingiausios JAV politinės figūros, Iždo Sekretorės Janet Yellen, apsilankymą Ukrainoje. Yellen diktuoja politikos toną finansų sistemoje. Ji atsakinga už daugiau nei 300 milijardų JAV dolerių (USD) vertės areštuotų Rusijos Centrinio Banko aktyvų – valiutos, Iždo lakštų ir kitų finansinių instrumentų forma. Ar Ukrainos valdžiai pavyko įtikinti Yellen atiduoti šį didžiausią „rusiškų“ aktyvų Vakaruose pyrago gabalą?
Trumpai drūtai – „ne“. Nors Yellen atsakymas buvo delikatesnis: egzistuoja „reikšmingos teisinės kliūtys“. Bet ar iš tikrųjų trūksta tik teisinio pagrindo?
JAV – didžiausia patirtis paimant sankcionuotą turtą
JAV kelis pastaruosius dešimtmečius plečia sarašą įstatymų, reguliuojančių sankcijas užsienio valstybėms, asmenims ir jų turtui. Rusija yra naujas narys JAV „tarptautinių chuliganų“ saraše, bet yra ir senbuvių, tokių kaip Iranas, Kuba, Šiaurės Korėja ir kiti. Pagrindinis instrumentas yra „International Emergency Economic Powers Act“ (IEEPA) įstatymas, kuris suteikia JAV Prezidentui plačią nuožiūrą pakeisti užsienio subjekto titulą į turtą „ginkluoto priešiško elgesio“ situacijose.
Šis pagrindas buvo panaudotas nusavinant 1,7 milijardus USD iš Irako komercinių bankų JAV užėmus šalį 2003 metais. Nesenai IEEPA buvo taikomas paimant Afganistano (2022) Centrinio Banko dolerinius aktyvus, tikslu kompensuoti nuo 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių nukentėjusias JAV gyvenančias aukas.
2019 metais Donaldo Trumpo administracija siekė paremti „laikiną Venesuelos Prezidentą“ Juaną Guaido ginče su oficialiai Prezidento rinkimus laimėjusiu Nicolas Maduro. Nors Guaido laikina Vyriausybė buvo išformuota 2023 m. sausį, kelis metus iki tol jis sėkmingai naudojo šimtus milijonų JAV esančių Venesuelos suverenių aktyvų konsultantų finansavimui formuojant anti-Maduro koaliciją, Covid-19 vakcinų užsakymui ir kitoms reikmėms. Pinigai paimti pardavinėjant beveik 11 milijardų USD vertės Teksase esančios dukterinės Venesuelos valstybinio naftos giganto įmonės (CITGO) akcijas.
JAV turi ir eilę kitų specialių įstatymų, leidžiančių taikyti įvairias turto ribojimo priemones sankcionuotam režimui ir jo įgalintojams tiek JAV, tiek užsienyje: „Trading with the Enemy Act“ (TWEA), „Racketeer Influenced and Corrupt Organizations Act“ (RICO), „Countering America’s Adversaries Through Sanctions Act“ (CAATSA), „Defending Elections from Threats by Establishing Redlines Act“ (DETER), „Defending American Security from Kremlin Aggression Act“ (DASKAA) ir kt.
Ar sankcionuotas turtas – „nusikalstamai“ įgytas?
Šalia to, JAV paprotinė teisė ir įstatymai jau virš šimtmečio praktikuoja efektyviausią teisinį pagrindą paimti abejotinos kilmės turtą – civilinę konfiskaciją („civil forfeiture“). Šalia to praktikuojamos ir baudžiamoji bei administracinė konfiskacijos. Tačiau civilinės konfiskacijos būdu gali būti atimta tik tai, kas įgyta nusikalstamu būdu. Reguliavimo tikslas – kova su mafijos grupių praturtėjimu, o ne su grėsmėmis JAV nacionaliniam ar tarptautiniam saugumui.
JAV teisinė sistema nelaiko sankcijų baudžiamąja priemone dėl nusikaltimo. Sankcijos – tai orientuota į ateitį prevencinė priemonė, siekiant politinio problemos išsprendimo ekonominiu spaudimu. Taikomos tol, kol pasikeis sankcionuotas režimas – taikiai, ar ne. Sankcijų priežastis yra kolektyvinė, neindividualizuojant režimui artimų asmenų „kaltės“. Sankcijų trukmė – visada ribota laike. Kaip nusavinti tokiuose griežtuose rėmuose?
Joe Bideno administracija pernai pasiūlė įvesti JAV įstatymuose naują sudėtį, kuri nusikalstamu padarytų patį turėjimą „turto, tiesiogiai gauto iš korupcinių ryšių su Rusijos valdžia“. Nors šie pakeitimai įstrigo, Senatas jau leido nukreipti konfiskacijos būdu paimtą turtą Ukrainos atstatymui. Bet net ir šiam naujam pagrindui įsigaliojus, norintiems turtą nusavinti JAV prokurorams reiks įrodyti teisme kokie yra savininko „korupciniai ryšiai“ su Kremlium.
Nors buvimas sankcionuotu Rusijos politiku ar oligarchu nėra nusikaltimas JAV, tačiau bandymas apeiti sankcijas, tarkim išvedant pinigus į užsienį – yra. JAV prokurorai civilinės konfiskacijos būdu šiemet jau paėmė USD 5.4 milijonų iš žymaus propagandos skleidėjo Konstantino Malofeevo. Gudrauodegiškumas gali pakišti koją daugiau, nei kantrybė. Štai oligarcho Romano Abramovičiaus skubotas bandymas pernai vasarį, prieš kelias savaites iki Ukrainos ofensyvos pradžios, deklaruoti savo vaikus kaip savo pasaulinių aktyvų „naudos gavėjus“, irgi gali būti interpretuojamas kaip „nusikalstamas“.
Taigi civilinė konfiskacija turi ribas. Paimama tik iš individų ar įmonių esant įtarimams dėl konkrečios nusikalstamos veiklos, arba kai turtas naudojamas kaip nusikaltimo įrankis. Net ir po ilgų ginčų teismuose, tokiu būdu paimt greičiausiai pavyks turto milijonais, ne milijardais dolerių, kurie reikalingi Ukrainai.
Kas vyksta ES ir kitose Vakarų šalyse?
Kanada dėl sankcionuotų aktyvų „perorientavimo“ („repurposing“) sukūrė konkrečiausią kol kas įstatyminį pagrindą paimti ir atiduoti sankcionuotus Rusijos aktyvus Ukrainai. Bet Kanadoje daug „rusiško“ turto nėra.
Šveicarijos valdžia tuo tarpu oficialiai paskelbė, kad sankcionuoto „rusiško“ turto paėmimas būtų antikonstitucinis. Šveicarijoje šiuo metu jau areštuota virš 8 milijardų vertės USD sankcionuoto „rusiško“ turto – daugiau nei bet kurioje ES šalyje. O vien šveicariškų bankų sąskaitose šiuo metu apie 50 milijardų USD vertės „rusiškos“ kilmės grynų, jau nekalbant apie NT ir kitus aktyvus. Panašių sprendimų kaip Šveicarijoje galima tikėtis ir iš valdžios Austrijos, Italijos, Kipro, Graikijos ir kitų ES šalių, turinčių nemažą Rusijos investicijų istoriją. Dauguma Europos šalių, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, civilinės konfiskacijos savo teisėje nepripažįsta. Neįrodžius nusikaltimo prieš asmenį beveik visada klampiuose ir neefektyviuose baudžiamuosiuose procesuose, jo turto paimti neįmanoma.
Pagrindo turto paėmimui gali nelikti ir faktiškai – teisiniu formalizmu garsėjančioje Prancūzijoje oligarchas Aleksejus Kuzmičiovas pernai gruodį atgavo anksčiau areštuotas 2 superjachtas grynai techninėmis vingrybėmis. Iš karto po teismo sprendimo jachtos išnyko. Italijoje panaši mįslė įvyko su trašų magnato Dmitrijaus Mazepino jachtomis.
Briuselio biurokratai aktyviai žvangina ginklais (tiksliau – teisėkūros plunksnom), pernai pristatę naują konfiskacijos direktyvos projektą („Directive on Asset Recovery and Confiscation“). Bet ši ES politika net ir geriausiu atveju pasieks tik tai, ką JAV jau pasiekė civilinės konfiskacijos dėka prieš daugelį metų – pernešant įrodinėjimo naštą sudarys sąlygas paimti turtą iš nusikalstamų grupuočių. Dėl to greičiausiai nei šilta, nei šalta – Rusijos oligarchams, ar tuo labiau Ukrainai.
Nesant vieningo požiūrio ES, galima tikėtis sumaišties daugelyje ES šalių „rusiško“ turto paėmimo klausimu. Šiuo metu netgi toks elementarus klausimas, ar ES sankcijų apėjimas yra nusikaltimas ar ne, ES viduje nėra sutartas. Net 15 ES šalių sankcijų apėjimas gali būti laikomas tik administraciniu nusižengimu.
Bet politiniai lozungai iš ES vadovybės skamba galingai. ES Tarybos Pirmininkas Charles Michel š.m. sausį pažėrė ko gero kol kas fantastiškiausią idėją: ES valdžia bandys „aktyviai valdyti“ Rusijos Centrinio Banko aktyvus, kad „generuotų pelną“ ir naudotų Ukrainos atstatymui. Anot šio Briuselio biurokrato, pasirašius Ukrainos ir Rusijos taikos sutartį ES planuoja atiduoti panaudotą kapitalą Rusijai. Bet vidutiniam stebėtojui labiau peršasi klausimas, kas vėliau apmokės tokios avantiūros faktūrą, jei pelno nebus, o bus nuostolis – ES mokesčių mokėtojai?
Kad nusavintum, pradžioj reikia surasti ir areštuoti
Bet realybėje ES institucijos net nežino kiek ir kur tų Rusijos Centrinio Banko aktyvų yra! Pačio Rusijos Centrinio Banko paskelbtas išpūstas skaičius – 300 milijardų EUR Rusijos turimų užsienio valiutos rezervų ES. Tačiau atskirų ES šalių apibendrintais duomenimis šis skaičius yra daugiau nei dešimt kartų mažesnis – tik apie 23 milijardus EUR. Kaip ir kada jie bus areštuoti, neaišku, neturint bendro požiūrio į teisinius įrankius.
Pagal apibendrintus Europos Komisijos duomenis, iš viso ES šalyse areštuoti 20,9 milijardų sankcionuotų Rusijos privačių asmenų ir įmonių turto, įskaitant finansines lėšas, NT, akcijas ir tt. Daugiausiai areštuota Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje – virš 3 milijardų EUR vertės turto kiekvienoje jų. Palyginimui Jungtinė Karalystė šiuo metu areštavusi „rusiško“ turto už panašią sumą kaip ir visa ES – virš 18 milijardų GBP. Bet įdomiausi Maltos ir Graikijos skaičiai: kiekviena jų nuo karo pradžios areštavo „rusiško“ turto vos už 200 tūkst. EUR. Net ir centralizuoto registro ES šiuo klausimu nėra.
Praktiškai vienintelis reikšmingesnis sankcionuotas ir areštuotas Lietuvoje „rusiškas“ aktyvas yra Kėdainių „Lifosa“. Iš Lietuvos bankų apibendrintos informacijos nėra. NT aktyvų Lietuvoje Rusijos piliečiai ir įmonės turi nedaug – tik 392 milijonus EUR arba 0,23 proc. viso Lietuvoje esamo NT vertės (166 milijardus EUR). Rusai tik pernai Lietuvoje pardavė beveik pusę savo turėto NT. Šie faktai rodo, kad rizikuoti pirkti naują turtą Lietuvoje Rusijos subjektai aiškiai neketina. Dėl to Seime diskutuojami NT pirkimo ribojimai rusams yra daigiau skirti populistiniams ir simboliniams tikslams, ne praktiniam rezultatui.
Kodėl JAV nepaima areštuotos liūto dalies iš Rusijos Centrinio Banko
Remiantis išdėstytu, įtikinamiausia versija kodėl Janet Yellen neskuba yra susijusi su JAV finansiniais interesais, ne teisinėmis kliūtimis. JAV siekia išlaikyti USD kaip tarptautinės prekybos valiutos statusą. Virš 60 proc. visų pasaulio verslo transakcijų denominuojamos USD, o virš 40 proc. – faktūruojamos USD. JAV doleris turi ir tarptautinės rezervo valiutos statusą, nes virš 60 proc. visų pasaulio valiutos rezervų laikomi USD. Taigi JAV doleris yra beveik triskart didesnis už pačią JAV ekonomiką, kuri sudaro 24 proc. pasaulio BVP nominaliai, arba tik 15 proc. matuojant pagal perkamąją galią.
USD tarptautinės galios praradimas ir būtų didžiausias ilgalaikis šokas JAV ir Vakarų pranašumui. Silpnėjant JAV dolerio įtakai, stiprėtų Kinijos juanis. Saudo Arabija jau paskelbė, kad „atvira“ prekybai žaliavų rinkoje kitomis valiutomis. Kinija, Indija, Turkija, Afrikos šalys žaibiškai sukūrė finansinius mechanizmus atsiskaitymams už rusišką iškastinį kurą apeinant USD. Kokia būtų praktinė vertė iš Vakarų sankcijų ateityje, jei tarptautinės prekybos procesų jie nebegalėtų kontroliuoti kaip anksčiau – tarkim, jei stebimoj transakcijoj nebebūtų banko-korespondento Niujorke?
Dar didesnė bėda JAV pranašumui būtų, jei sumenkėtų USD kaip tarptautinės rezervo valiutos statusas. Šiandien – Rusijos Centrinio Banko, ryt – Lotynų Amerikos ar Afrikos lyderių ir verslininkų, arabų šalių ar net Kinijos CB aktyvų saugumui Amerikoje iškiltų rizika. Bent jau optiškai žiūrint, apetitas pirkti JAV iždo lakštus ir laikyti USD rezervus blėstų. Kas skolins JAV valdžiai ir investuos į JAV rinką? Kokios bus palūkanų normos, jei pasitrauks užsienio investicijos į JAV ir Vakarų skolą? Ir apskritai – ar JAV ir Vakarai ateityje galės kažką efektyviai „sankcionuoti“, jei nekontroliuos tarptautinės finansinės sistemos?
„Rusiško“ turto ekspropriacija dar labiau sunarpliotų ir sudėtingą tarptautinių investuotojų apsaugos taisyklių sistemą, kurią JAV pačios kūrė pusę šimtmečio. Vakarų kompanijos, investavusios ne tik Rusijoje, bet ir Lotynų Amerikoje, Afrikoje ar Rytų šalyse, potencialiai taptų tiesioginių ar netiesioginių kontrpriemonių aukomis. JAV vadovybė aiškiai šiuos sudėtiungus priežastinius ryšius supranta. Dėl to nekerta problemos kaip vinies kūju, nežiūrint į „patriotiškus“ skatinimus Ukrainoje, Lietuvoje ir kitur.
Tai ko galų gale tikėtis Ukrainai?
Nežiūrint į neveiksnumą dėl Rusijos Centrinio Banko aktyvų, JAV bus ta šalis, kuri labiausiai finansiškai padės Ukrainai paimant „rusišką“ turtą. Tačiau nepatenkins lūkesčio tokiu būdu finansuoti Ukrainos atstatymą iš esmės. Dešimtys milijonų USD tikėtina laikas nuo laiko bus gaunami iš JAV civilinės konfiskacijos būdu. Tikėtis panašaus dydžio paimto „rusiško“ turto kasmet galima ir iš Jungtinės Karalystės ir Italijos – abi šalys areštavusios palyginus nemažai ir abi turi civilinės konfiskacijos analogus savo teisinėse sistemose. Kanada prisidės taip pat savo „perorientavimo“ įstatymo įgyvendinimu. Bet tikėtis, kad tokiu būdu sugeneruoti fondai Ukrainai sudarys ženkliai didesnę sumą nei šimtą milijonų USD šiemet ir dar panašia apimtimi kitąmet, nerealistiška. „Nusikalstamai įgyto“ turto nedaug, o įrodinėjimas – klampus ir neefektyvus.
Kalbant apie nenusikalstamai įgytą „rusišką“ turtą, Vakarai pirmiausia paims ir parduos ne tai, kas vertingiausia, bet tai, ką brangiausia išlaikyti pačių mokesčių mokėtojams – jachtas, sraigtasparnius ir pan.
Ukrainai ypač nereiktų tikėtis daug ir iš ES biurokratų pažadų dėl „rusiško“ turto. ES kol kas net nežino kur ir kiek tų sankcionuotų „rusiškų“ aktyvų yra, jau nekalbant apie vieningą politiką juos areštuoti ir paimti. O daugiausia sumaišties dėl ES sankcijų įneš pačios ES teismai: tik prieš mėnesį ES aukščiausiasis teismas Liuksemburge paskelbė, kad Wagner grupės vadovo Jevgenijaus Prigožino mama apskritai negali būti sankcionuota. Daugiau apie ES sankcijų apskundimo mechanizmo klystkelius rašėme Verslo Žiniose.
Kai kurie areštuoti „rusiški“ aktyvai gali prarasti vertę. Ne viena Rusijos kapitalo įmonių Vakaruose jau bankrutavo arba tikėtina taps nemoki dėl netinkamų valdžios ar korporatyvinių sprendimų, tiekimo grandinės ar atsiskaitymo sutrikimų. Minėtas „reformatorius“ Šarikovas nelabai gaudėsi aritmetikoje, kaip ir kituose moksluose. Padalinti galima viską. Bet kai dalinimu užsiima „nuliai“, dalinama iš nulio ir rezultate gaunasi nulis. Bet šiuo klausimu geriau pakentėkime ir paklausime Kėdainių „Lifosos“ darbuotojų ir jų šeimų, tarkim, po metų.
„Teisė kartais mėgsta aiškumą, teisingumo sąskaita“, anot legendinio praeito amžiaus anglų teisėjo Lordo Denningo. Dar senovės romėnai suprato pavojų kapstytis įgyto turto „morališkume“ ar „etiškume“, sukūrę nuosavybės teisės stabilumą. Patinka šiandienos „moralizuotojams“ tai ar ne, bet ant šito stabilumo pamatų stovi JAV ir Vakarų konkurencinis pranašumas globaliame pasaulyje. Taikant elementarią kaštų ir naudos analizę, Vakarų sąnaudos išlaikant ir plečiant dabartines sankcijas yra žymiai mažesnės, nei potencialios sąnaudos, kurios atsirastų Vakarams patiems išmontavus dešimtmečiais kurtą tarptautinių prekybos, finansinių ir investavimo taisyklių mechanizmą.
Taigi nenustebkim, kai kažkas iš Vakarų partnerių mums primins, kodėl doleris nėra nei „baltas“, nei „juodas“ – doleris yra žalias.
