Nuosekliai einama ne konfrontacijos, o tarpusavio dialogo ir įsipareigojimų pasidalinimo keliu. Principas čia labai aiškus – jeigu sekasi visiems, tada sekasi ir kiekvienam. Tarpusavio pagarba, lygiavertiški santykiai ir noras veikti kartu verslą, valdžią ir visuomenę jungia, o ne skaldo. Toks, atskirų segmentų sąveikavimo modelis užtikrina valstybės ekonominę, politinę ir socialinę pažangą, rašoma pranešime.
Kaip visa tai atrodo mūsų šalyje? Lietuva vis dar ieško savo ekonomikos, politikos ir visuomenės sugyvenimo modelio. Deja, pastaraisiais metais čia įsivyrauja labai nemalonios tendencijos. Einama ne tarpusavio supratimo, bet bauginimo, skaldymo ir kaltų ieškojimo keliu. Nepasitikėjimas ir įtarumas tampa kasdieniu reiškiniu. Kai kurių politikų požiūris į verslą, kaip į prigimtinį blogį, sparčiai didina takoskyrą tarp valdžios ir verslo. Suprask, kad jeigu tau nesiseka susirasti darbo, atlyginimas mažas, o kainos parduotuvėse kyla, dėl visko yra kaltas „grobuoniškas“ verslas, kuris tik ir siekia visus apgauti. Deja, tokia neatsakinga politikų retorika yra labai pavojinga ir vedanti visą valstybę į rimtą destabilizaciją.
Savo kieme pranašu nebūsi – sako sena lietuvių patarlė. Pastaraisiais metais ji materializuojasi, kada kalbame apie dirbtinį požiūrio skirstymą į lietuviško kapitalo ir užsienio investicijas. Sprendžiant iš valdžios elgsenos, susidaro vaizdas, kad Lietuvos kapitalo investicijų ir sėkmingo verslo pavyzdžių beveik nepastebime, bet aplink iš užsienio atkeliavusias investicijas tūpčiojame, nors ne visda jos būna sėkmingos. Užtenka prisiminti, kiek panegirikos, patoso ir valstybinių lengvatų susilaukęs Barcley IT centro atidarymas Vilniuje ir kur visa tai yra dabar? Barcley pasinaudojo Lietuvos valdžios lengvatomis ir subsidijomis, o praėjus kuriam laikui, savo verslą be jokių skrupulų iškėlė į „pigesnes“ šalis.
Užsienio verslams degame žalią šviesą, o savo nacionalinių verslų plėtrai reikiamo dėmėsio neskiriame. Tai patvirtina ir oficiali statistika. Tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas Lietuvoje paskutinį 2022 ketvirtį sudarė – 449,7 mln eurų. O visos TUI investicijos Lietuvoje 2022 m. sudarė 27,1 mlrd eurų. Tuo tarpu Lietuvos tiesioginių investicijų srautas užsienyje kur kas kuklesnis. 2022 m. paskutinį ketvirtį jis buvo dešimt kartų mažesnis.
Kiekvienas investuotas euras Lietuvoje yra reikšmingas ir svarbus, nes jis prisideda prie mūsų ekonomikos didesnių apsukų. Todėl valdžia turi turėti aiškų planą ir sprendimus, kaip daugiau investicijų pritraukti į mūsų ekonomiką, naujų darbo vietų kūrimą, ypač regionuose. Ir visiškai nesvarbu, kokios šalies tai kapitalas, Lietuvos ar užsienio.
Ekonomistai tai vadina investiciniu klimatu. Kuo palankesnė mokestinė bazė, aiškesnė teisinė sistema, tuo investicinis klimatas geresnis. Investuojančiam verslui yra labai svarbu valstybės stabilumas, kada tu gali prognozuoti valstybės institucijų veiksmus, nuspėti valstybės raidos scenarijus. Dažnam verslui ir nereikia valstybės lengvatų ar subsidijų, svarbu, kad būtų stabili ilgalaikė valstybės raida. Deja, kai kuriose pramonės srityse, to aiškumo nėra.
Pavyzdžiui, medienos perdirbimo pramonė labai glaudžiai susijusi su valstybės reguliacine veikla. Tik aiškiai žinodama valstybės nustatytas ūkininkavimo apimtis Lietuvos miškuose, nes nuo to priklauso žaliavos kiekiai, ji gali normaliai planuoti savo verslo plėtrą. Tačiau, kai už tai atsakingos institucijos blaškosi, keičia sprendimus, neturi ilgalaikės strategijos, atsiranda didelė nežinia ir neapibrėžtumas, kuris riboja visos valstybės ekonominį potencialą.
Vis ryškesnė tampa politinio mentaliteto problema. Ji kyla iš primestos stereotipinės klišės, kad visas verslas savaime yra blogis. Vis didesnė dalis politikų nusiima bet kokią atsakomybę, už ekonominę valstybės sėkmę. Jų mąstymas pagrįstas nuostata – jeigu verslas investuoja, tai yra išimtinai jo rizika. Iš čia kyla ir kita problema- absoliuti verslo izoliacija. Aukščiausi valstybės pareigūnai, politikai, valstybinių institucijų pareigūnai jau kuris laikas bijo ir vengia bendrauti su verslu, išgirsti verslo problemas, jau nekalbant apie tai, kad mėgintų jas spręsti. Lyg bendravimas su verslu, jau savaime gali užtraukti teisėsaugos institucijų dėmesį. Todėl valdžios sprendimai vis labiau tolsta nuo realių verslo bendruomenės lūkesčių, nes jie priimami stikliniame valdžios burbule, pilname vaakumo ir labai mažai besiorientuojant, kas vyksta realiame pasaulyje.
Nemažos dalies politikų ir biurokratų galvose yra įsitvirtinusi dogma, kad jeigu esi verslininkas, tai savaime turi maišą pinigų ir privalai susimokėti didelius mokesčius valstybei. Taip, mokesčius mokėti reikia visiems, bet visiškai niekam nesvarbu, kaip tam verslininkui sekasi, ar jis pajėgus konkuruoti rinkoje, ar pavyks būti konkurencingam ir t.t. Tai yra išimtinai verslininko problema. Verslas yra tapęs tik mokesčių mokėtoju, daugiau jokių paskirčių neatlieka.
2022 m. Lietuvos BVP sudarė 67,1 mlrd eurų. Didžioji dalis šių pinigų yra sunešta būtent verslo ir ten dirbančių žmonių pastangomis. Labai norėtųsi, kad tai suprastų tie, kurie šių, sunkiu darbu ir rizika, suneštų pinigų nemažą dalį perskirsto. Tai nėra skirstytojų pinigai, tai yra visos Lietuvos žmonių pinigai.
Sparčiai tolstama vieni nuo kitų – valdžia veikia sau, verslas gyvena atskirą gyvenimą, nenorėdamas atkreipti dėmesio į save. Jeigu taip yra, tai jau labai pavojinga tendencija visai mūsų valstybei.
