Nors, palyginti su kitais istoriniais laikotarpiais, gyventojų skaičiaus mažėjimas bus nedidelis, vis dėlto jis kels ekonominių ir kitų problemų, susijusių su: 1) strateginėmis depopuliacijos pasekmėmis; 2) neigiamu ekonominiu gyventojų skaičiaus mažėjimo poveikiu masto ekonomikai; 3) socialinės apsaugos ir pensijų sistemų tvarumu; 4) pasekmėmis investicijoms, 5) vis vyresnių gyventojų įtaka technologinei pažangai; 5) susirūpinimą keliančiomis senėjančios visuomenės sveikatos priežiūros išlaidomis.
Lėtas gyventojų skaičiaus kitimo pobūdis yra iššūkis ir politikos formuotojams, ir verslo lyderiams, nes planavimo horizontas, su kuriuo jie paprastai susiduria, būna palyginti trumpas, todėl norint sukurti visuomenę, ekonomiką ir verslą, galinčius plaukti ant demografinių pokyčių bangos, reikia įžvalgumo ir drąsos priimti reikiamus sprendimus.
„Jei uždarysite duris (imigracijai), sumokėsite ekonominę kainą. Kol kas galime geriau išnaudoti čia jau esančius migrantus, geriau pritaikyti jų įgūdžius prie darbo rinkos poreikių. Ilgainiui reikės ne tik derinti įgūdžius, bet ir skaičių“, – dar 2014 m. sakė Paryžiuje įsikūrusios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tarpvyriausybinio analitinio centro migracijos ekspertas Jeanas-Christophe‘as Dumont‘as.
Neišgirdome, negirdėjome ir mūsų ekspertų pavojaus varpų, kai jie kalbėjo apie senstančią visuomenę ir būtinus sprendimus. Apie demografiją ir migraciją kalbu jau nuo 2006 m. Nuo 2009 m. mes su profesoriumi Boguslavu Gruževskiu pradėjome sistemingai daryti tyrimus, kaip atrodo mūsų regionai, kaip atrodo mūsų ateitis. Deja, tenka pripažinti – niekas nesiklausė, niekas negirdėjo, o kreivės kasmet rodė vis prastesnius rezultatus.
Demografija yra ta sritis, kur greitų pokyčių pasiekti neįmanoma – reiks dešimtmečių, kol kreivė pradės kilti, ir tai tik su sąlyga, kad dabar priimsime būtinus sprendimus. Nepamirškime, kad iki 2025 m. turėsime apie 225 tūkst. išeinančiųjų į pensiją, kita banga – nesieks 200 tūkst. ir situacija neturi jokių prielaidų keistis į gerą. Ir kai mes kalbame apie tai, kad demografinė politika gali būti pataisyta paskatomis, tai reiškia, kad ignoruojame faktą, jog moterų, galinčių gimdyti vaikus, skaičius nuo nepriklausomybės pradžios sumažėjo per pusę: 1990 m. 15–49 metų moterų Lietuvoje buvo 924 tūkst., o 2022 m. – 586 tūkst. Norint pagerinti situaciją reikia, kad kiekviena moteris pagimdytų po 4–5 vaikus. Suprantame, kad tai nerealu ir tik su demografinėmis priemonėmis bei paskatomis gimdyti vaikus mes jau nieko nepakeisime.
Todėl vėl ir vėl kalbame apie tai, kad jau vakar reikėjo pradėti galvoti apie depopuliacijos klausimus ir bendrą ilgalaikę demografijos politiką. Pirmaisiais nepriklausomybės metais gimė 56 tūkst. vaikų, o pernai jau turėjome tik 23 tūkst., mokyklas baigė 22 tūkst. vaikų – tokį studentų skaičių be vargo gali „absorbuoti“ keletas mūsų universitetų su savo turima infrastruktūra, kai tuo metu šiais metais programas siūlo 16 universitetų ir 12 kolegijų. Turimą infrastruktūrą, sukūrus reikiamas sąlygas, galima išnaudoti užsienio studentų pritraukimui. Mūsų universitetų įveiklinimas ir užsienio studentų pritraukimas iš mums kultūriniu-vertybiniu požiūriu artimų šalių, siekiant, kad šie studentai baigę pasiliktų Lietuvoje, labai prisidėtų prie demografijos klausimų sprendimo ir aukštos pridėtinės vertės ekonomikos kūrimo. Ir kalba eina ne tik apie šios srities infrastruktūrą – visoje valstybėje taip.
Pasigirsta idėjų dėl pensinio amžiaus ilginimo, bet taip galima kalbėti tik dirbant prie kompiuterio, bet ne dirbus gamyboje. Juolab, kad jau ne kartą yra atkreiptas dėmesys į prastą mūsų žmonių sveikatos būklę. Nepamirškime ir to faktoriaus, kad darbo jėgos trūkumas yra jaučiamas ne tik gamyboje. Duomenys rodo, kad daugiausia iššūkių dėl jaunų talentų pritraukimo patirs viešojo valdymo sektorius – šį aspektą įvardijo du penktadaliai (38,76 proc.) apklausoje dalyvavusių viešojo sektoriaus bendrovių. Neretai jaunimo apsisprendimui įtaką daro stereotipas, kad privačiame versle yra daugiau galimybių atskleisti potencialą ir už tai gauti tinkamą atlyginimą. Todėl sprendžiant demografinius iššūkius, lygiaigrečiai yra privaloma įgyvendinti viešojo sektoriaus reformą. Ir čia taip pat reikia mūsų politikų toliaregiškumo, nustoti galvoti tik apie savo reitingus ir kaip įtikti potencialiam rinkėjui.
Darbo jėgos trūkumas turi didesnį poveikį ekonomikai, negu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Kiekviena laisva ir laiku neužimta darbo vieta reiškia daug didesnius praradimus įmonei ir ekonomikai negu vieno žmogaus nesukurtoji vertė. Todėl yra būtina priimti greitus sprendimus. Prieš keletą savaičių kartu su Lietuvos verslo taryba, Seimo Ateities komitetu, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetu organizuotame forume „Kaip stabdysime depopuliaciją“ buvo aptarti galimi bendri sprendimai demografijos iššūkiams spręsti ir priimta rezoliucija, kuria pasiūlėme galimus sprendimus: 1) parengti ilgalaikę demografinių problemų (depopuliacijos) sprendimo strategiją ir konkretų jos įgyvendinimo priemonių planą; 2) pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl demografijos ir darbo rinkos politikos; 3) užtikrinti šalies tvarios veiklos poreikius atitinkančius demografinių procesų stebėsenos, modeliavimo ir prognozavimo pajėgumus; 4) užtikrinti periodinę parlamentinę kontrolę, kaip valstybės institucijos sprendžia demografines ir darbo rinkos problemas; 5) įgalioti vieną instituciją įgyvendinti bei koordinuoti visą demografijos ir darbo rinkos problemų sprendimo priemonių plano įgyvendinimą; 6) įsteigti pareigūno, atsakingo už demografijos klausimus, pareigybę, tiesiogiai atskaitingą Ministrui Pirmininkui.
Sveikintina, kad šie klausimai jau rūpi visoms politinėms partijoms – apie tai kalba ne tik valdančioji dauguma, bet ir opozicija, praėjusią savaitę kėlusi šį klausimą plenarinėje sesijoje.
Kalbantiems, kad mes vis „stumiame imigraciją“ ir norime pakeisti lietuvius, pacituosiu prof. B. Gruževskį: „Periodas, kai išaugęs gimstamumas galėjo padėti Lietuvos demografinei situacijai, yra praėjęs. Jis galėjo padėti prieš 20 metų, bet dabar mes nebeturime tiek reikalingo amžiaus moterų, netgi jeigu kiekviena pagimdytų po tris vaikus. Efektyvus sprendimas, kuris galėtų mums garantuoti stabilumą, yra imigracija. Ir tai yra vienintelis sprendimas. Stipri šeima – taip, protinga ir reguliuojama imigracija – irgi taip, ir čia nėra prieštaravimų.“
Turime kurti tokią aplinką, kad čia gimę vaikai pasiliktų. Noriu tik priminti, kad dar 2017 m. Pasaulio ekonomikos forumas padarė tyrimą, kuriame apklausė jaunimą iš 150 šalių, ir jie aiškiai pasakė – 75 proc. yra pasirengę keisti valstybę dėl įdomaus darbo ir palankesnės aplinkos, kultūrinės įvairovės ir didesnių savirealizacijos galimybių. Todėl mums reikia ne tarpusavyje diskutuoti, o paklausti tų, kurie kurs šios valstybės ateitį, ką jie mano, kas juos čia laikytų ir ko reikia, kad jie čia kurtų, dirbtų, gimdytų vaikus ir augintų šią valstybę. Būtina juos įtraukti į šią diskusiją, nes nuo jų priklauso mūsų valstybės ateitis ir jos judėjimo trajektorija.
Dalis atsakymų jau dabar žinomi iš ankstesnių apklausų – žmonės nori būti gerbiami, jie nori turėti teisę priimti sprendimus ir matyti, kad politikai dirba ne reitingams, o dėl jų ir jų ateities. Jie turi jausti, kad šios valstybės bendruomenėje mes vieni kitus girdime. Jeigu mes turėsime valstybę, kur žmonės gerbia vieni kitus ir kasdien viešojoje erdvėje nesitaško pakelės smuklės žargonu, jeigu čia žmonės matys galimybę susikurti visavertį ekonominį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą, tai jie čia ir pasiliks. Noriu tikėti, kad ateityje matysime augantį būrį jaunimo, kurie ne tik vedžios keturkojus draugus, bet kartu stums ir vežimėlius su oriai miegančiais papūstžandžiais. Priešingu atveju mes pavirsime demografine dykuma...
