2022 m. Lietuvos ekonomika užbaigė nemalonia nata – šalies ekonomikos aktyvumas reikšmingai sumenko. Tokią raidą lėmė tiek vidaus, tiek užsienio paklausos mažėjimas, nulemtas padidėjusių pasaulinių žaliavų, ypač energijos ir maisto, kainų ir pinigų politikos kovos su ja. Nors Lietuvos ekonomika iššūkių 2023 m. pirmąjį pusmetį neišvengs, didelio ekonomikos sukrėtimo kol kas nesitikima. Tiesa, tebėra didesnė tikimybė, kad ekonomikos raida bus blogesnė, nei šiuo metu tikimasi.
Mažėjanti paklausa tiek Lietuvoje, tiek pagrindinėse prekybos partnerėse lėmė sumenkusį šalies ekonomikos aktyvumą 2022 m. paskutinį ketvirtį. Valstybės duomenų agentūros skelbiamo išankstinio įverčio duomenimis, 2022 m. ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniu ketvirčiu, ekonomika sumenko 1,7 proc., o palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, buvo 0,4 proc. mažesnė. Tai vienas didžiausių ketvirtinių ekonomikos aktyvumo nuosmukių nuo pasaulinės finansų krizės laikų. Didžiausią įtaką tokiai ekonomikos raidai turėjo apdirbamoji gamyba, žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės veikla ir nekilnojamo turto operacijų veikla. Vis dėlto pastebėtina, kad dėl spartaus augimo 2022 m. pirmąjį pusmetį Lietuvos ekonomika praėjusiais metais padidėjo 2,2 proc.
Brangusios gamybos žaliavos ir energija, taip pat mažėjusi paklausa tiek Lietuvoje, tiek kitose prekybos partnerėse neigiamai paveikė Lietuvos apdirbamosios gamybos rezultatus. 2022 m. paskutinį ketvirtį apdirbamosios gamybos, išskyrus rafinuotus naftos produktus, pardavimai, apskaičiuoti palyginamosiomis kainomis ir įvertinus sezoninių veiksnių poveikį, per ketvirtį sumenko 2,0 proc. Kaip ir keliais ankstesniais ketvirčiais, didžiausias pardavimų krytis stebėtas chemijos pramonėje, reikšmingiau pardavimai sumenko ir kitose didžiausiose apdirbamosios gamybos šakose – medienos ir baldų bei maisto pramonėje. Tiesa, nepalankioms tendencijoms atsparumą teberodo mašinų ir įrangos gamybos, autopramonės įmonės. Jų pardavimai praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį buvo didžiausi nuo duomenų skelbimo pradžios.
Vis dėlto mažėjantys apdirbamosios gamybos pardavimai blogino verslo nuotaikas ir lūkesčius. Praėjusių metų gruodžio mėn. pramonės pasitikėjimo rodiklis, atmetus 2020 m. pirmojo pusmečio COVID-19 karantino laikotarpį, buvo mažiausias nuo pasaulinės finansų krizės laikų. Į pastarojo meto žemumas nusirito tiek turimų eksporto, tiek visų turimų užsakymų vertinimas, o vertinimas dėl pagamintų prekių atsargų reikšmingai padidėjo. Be silpnos paklausos, apdirbamosios gamybos įmonėms iššūkių kelia ir finansiniai sunkumai – pramonės įmonių, nurodžiusių finansinius sunkumus, kaip veiklą ribojantį veiksnį, dalis pakilo iki lygio, artimo buvusiam per pasaulinę finansų krizę.
Didelė infliacija ir prasidėjęs šildymo sezonas varžė mažmeninės prekybos atsigavimą. Praėjusių metų paskutinį ketvirtį mažmeninės prekybos apyvarta, apskaičiuota palyginamosiomis kainomis ir įvertinus sezoninių veiksnių poveikį, buvo 1,2 proc. mažesnė nei ankstesnį ketvirtį ir 3,5 proc. – nei prieš metus. Itin reikšmingai pardavimai sumenko gruodžio mėn., ypač informacinių ir ryšių technologijų įrangos, kitų laisvalaikio prekių, namų apstatymo daiktų, drabužių ir avalynės. Tai ne pirmojo būtinumo prekės, kurių įsigijimą namų ūkiai galėjo atidėti ateičiai esant dideliam neapibrėžtumui dėl sąskaitų už būsto šildymą. Pažymėtina, jog turima statistinė informacija leidžia teigti, kad toks namų ūkių elgesys daugiau buvo nulemtas atsargumo nei finansinių sunkumų. Naujausi vartotojų nuomonių tyrimo rezultatai rodo, kad šiuo metu namų ūkių noras įsigyti didesnius pirkinius yra gana artimas žemiausiam lygiui nuo duomenų skelbimo pradžios, tačiau kartu namų ūkiai savo finansinę padėtį vertina geriau nei 2019 m., t. y. prieš pandemiją. Pastebėtina ir tai, kad namų ūkių lūkesčiai tiek dėl savo finansinės ateities, tiek dėl šalies ekonominės padėties šiuo metu yra geriausi nuo rusijos karo Ukrainoje pradžios.
Paslaugų sektoriaus raida vis dar yra fragmentuota. Stebėtas paslaugų sektoriaus dalies veiklų pardavimų mažėjimas, kitų – plėtra. Spalio–lapkričio mėn. duomenimis, apskaičiuotais palyginamosiomis kainomis ir įvertinus sezoninių veiksnių poveikį, ir toliau mažėjo transporto sektoriaus pardavimai, jie sumenko ir profesinėje, mokslinėje ir techninėje bei administracinėje ir aptarnavimo veiklose. Tuo pat metu tokių veiklų kaip informacija ir ryšiai, nekilnojamojo turto operacijos bei apgyvendinimas ir maitinimas pardavimai didėjo. Nors rinkos paslaugų pardavimai spalio–lapkričio mėn. nedaug viršijo 2022 m. trečiojo ketvirčio rodiklius, tačiau šio sektoriaus nuotaikos praėjusių metų ketvirtąjį ketvirtį suprastėjo, įmonės blogiau vertino paklausos perspektyvą, planavo samdyti mažiau naujų darbuotojų.
Statybos sektoriaus aktyvumas ir toliau buvo vangus. Bene visus praėjusius metus veiklos darbų apimtis, apskaičiuota palyginamosiomis kainomis ir įvertinus sezoninių veiksnių poveikį, reikšmingai nekito, o jų apimtis tik gana nedaug viršijo 2021 m. lygį. Kas mėnesį skelbiami statybos veiklos pardavimų duomenys rodo, kad praėjusių metų pabaigoje šiek tiek suaktyvėjo inžinerinių statinių statyba, gyvenamųjų pastatų darbų apimtis reikšmingai nepakito, o negyvenamųjų pastatų – sumažėjo. Gana stabilus veiklos atliekamų darbų lygis prisidėjo ir prie bene pozityviausių, palyginti su kitais pagrindiniais ekonomikos sektoriais, nuotaikų, kurias pastaraisiais mėnesiais reikšmingai padidino lūkesčiai dėl didesnės darbuotojų samdos. Palyginti su kitais ekonominiais sektoriais, statybos veiklos įmonės palankiausiai vertina ir savo plėtros galimybes. Nors apklausoje dėl verslo tendencijų statybos įmonių, patiriančių gamybos įrenginių arba medžiagų trūkumą, dalis vis dar yra itin didelė, įmonių, nurodžiusių nepakankamą paklausą ar finansinius sunkumus, kaip veiklą ribojančius veiksnius, dalis tebėra pastebimai mažesnė už ilgalaikį vidurkį.
Lietuvos ekonomika iššūkių 2023 m. pirmąjį pusmetį neišvengs, tačiau didelio ekonomikos sukrėtimo kol kas nesitikima. Dėl karo veiksmų, įvedamų sankcijų ir atsako į jas stipriai padidėjusios pasaulinės žaliavų, ypač energijos ir maisto, kainos ir jų kintamumas ir toliau yra pagrindinis iššūkis. Jis per mažėjančią namų ūkių perkamąją galią, prarandamą eksportuojančių įmonių konkurencingumą ir poreikį griežtinti pinigų politiką itin nepalankiai veikia ne tik Lietuvos, bet ir daugelio pagrindinių Lietuvos prekybos partnerių, ypač Europos šalių, ekonomikų raidą. Vis dėlto tiek Lietuvos, tiek kitų šalių vyriausybių pastangos ir priimti sprendimai turėtų reikšmingai sumažinti aptartų veiksnių neigiamą poveikį. Kartu pažymėtina, kad tolesnę Lietuvos ekonomikos raidą tebegaubia didelis neapibrėžtumas, o šiuo metu stebimų rizikų balansas yra neigiamas, taigi, yra didesnė tikimybė, kad ekonomikos raida bus blogesnė, nei šiuo metu tikimasi.
