Visuomenių senėjimas reiškia darbo jėgos mažėjimą. Tai yra vienas esminių iššūkių ES. Jungtinių Tautų Organizacija prognozuoja, kad per šimtmetį Europos gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė didės beveik 18 metų. Gausiausios darbingo amžiaus kartos 40-mečiai ir 50-mečiai artėja prie pensinio amžiaus ir ilgainiui trauksis iš darbo rinkos, o jaunesnės kartos yra mažesnės.
Vienas būdų tai spręsti – ilgiau išlaikyti žmones darbo rinkoje produktyvius. Žinoma, tam reikia sudaryti palankias sąlygas ir prisitaikyti prie vyresnių darbuotojų poreikių: tiek pritaikant darbo vietas, tiek darbo sąlygas ir investuojant į jų sveikatą.
Nors darbo vietų pritaikymas vyresniems darbuotojams ateityje neišvengiamas, jei siekiame tvarių ekonominių ir socialinių problemų sprendimų, vis tik ne vienoje šalyje jau nuo 50 ar 55 metų darbuotojai susiduria su tiesiogine ar netiesiogine diskriminacija darbo rinkoje. Taip švaistomas svarbus žmogiškasis kapitalas bei mažėja konkurencingumas. Dėl to apsimoka kuo greičiau išguiti tokį darbdavių požiūrį ir pradėti iš anksto ruoštis dar sunkėsiančiai demografinei situacijai.
Juolab, kad tai ne už kalnų. Remiantis „Eurostat“, penktadalį darbo jėgos ES jau dabar sudaro 55 metų ar vyresni asmenys. Tarp 2004 m. ir 2019 m. jų dalis išaugo nuo 12 iki 20 proc. Ar čia dar reikia ką pridėti?
Tiesa, čia dalis verslo mieliau kalba apie „neišvengiamą darbo jėgos atsivežimą iš trečiųjų šalių“. Išvertus tai reikštų: nebūtinai suprantančius, ką pasirašo, darbuotojus, sutinkančius dirbti prastesnėmis darbo sąlygomis, už kur kas mažesnius atlyginimus, kas veda prie socialinio dempingo ir prastesnių sąlygų visiems darbuotojams, bet didesnių pelnų darbdaviams.
Neapsimeskime, kad nežinome, kad kai kuriuose sektoriuose tokia praktika – norma. Tą žinome ir iš drįsusių į profesines sąjungas ar žurnalistus kreiptis baltarusių, ukrainiečių, Vidurio Azijos šalių vairuotojų, statybininkų ar kitų darbuotojų, nepriklausomų žurnalistinių tyrimų. Jokiu būdu nesame prieš Lietuvoje norinčius dirbti svetimšalius, bet prieštaraujame jų išnaudojimui bei darbo teisės ignoravimui, kas kenkia mums visiems. Reikia tvaresnių sprendimų mūsų darbo rinkai ir apskritai ekonomikai, o tai reiškia prisitaikymą prie besikeičiančios visuomenės poreikių ir galimybių.
Paprasti pagerinimai
Visuomenės senėjimo kontekste politikams, darbdaviams ir patiems darbuotojams reikia atkreipti dėmesį į keturis esminius aspektus:
• darbo sąlygas ir darbuotojų sveikatą;
• užimtumo galimybes bei mokymosi visą gyvenimą svarbą;
• lygybės siekį, ypač dėl amžiaus ir lyties;
• socioekonomines skatinamąsias bei kompensuojamąsias priemones.
Ergonomiška darbo aplinka svarbi visiems darbuotojams, bet su amžiumi tai tampa dar aktualiau. Pasikartojantys judesiai, ilgas buvimas nepatogiose pozicijose, netinkamas darbo aplinkos parengimas bei panašūs dalykai – tai rizikos faktoriai. Siekiant apsaugoti vyresnius darbuotojus nuo sveikatos problemų ar sužeidimų, reikėtų galvoti apie užduočių bei darbo sąlygų pritaikymą atsižvelgiant į natūralius senėjimo procesus. Tokių adaptyvių praktikų įtvirtinimas darbovietėse padėtų išlaikyti darbuotojus sveikesnius ir produktyvesnius, kas gana greitai atpirktų tiek investicijų, tiek laiko sąnaudas.
Taip pat labai svarbu lankstumas dėl darbo organizavimo. Sakykime – lankstesnis ar (ir) trumpesnis darbo laikas, atsižvelgiant į besikeičiančią fiziologiją ar būtinybę prižiūrėti sergančius artimuosius. Jei taptų įprasta (atsižvelgiant į sveikatą bei poreikius) mažinti vyresnių darbuotojų darbo laiką palaipsniui, tai tikrai daug darbuotojų padėtų ilgiau išlaikyti darbo rinkoje. Dirbdami – kad ir trumpesnę darbo dieną – jie ne tik neštų ekonominę naudą, bet taip pat būtų mažiau apkrauta socialinės apsaugos sistema. Lietuvai tai būtų ypač reikalinga – senjorai yra viena ekonomiškai pažeidžiamiausių grupių ir gąsdinamai didelė jų dalis balansuoja ties skurdo riba bei socialine atskirtimi. Taigi, valstybei būtų naudinga, jei norintys ilgiau dirbti vyresni darbuotojai būtų įgalinti tai daryti.
Čia svarbus ir vyresnių darbuotojų kompetencijų kėlimas bei perkvalifikavimas. Vis tik ką dažnai matome dabar? Vyresniems darbuotojams neretai kur kas sunkiau patekti į įvairius mokymus, pereiti dirbti į naujas pozicijas – esą nenorima investuoti į žmogų, kuris „vis vien greitai paliks darbovietę“ (tarsi šiais laikais jaunesni darbuotojai darbų nekeičia ir dar dažniau). Tai – aiški diskriminacija ir trumparegiškas požiūris į vadybą. Kuo greičiau to atsikratysime, tuo visiems bus geriau.
Žinoma, nereikia pamiršti, kad samdomas darbas – ne vienintelis kelias. Norinčius verta skatinti (taip pat ir finansiškai) susikurti darbo vietą patiems. Enterprenerystė populiarėja kaip viena iš alternatyvų vyresniems žmonėms ne tik sugrįžti į darbo rinką, bet ir sukurti darbo vietų kitiems.
Lygybė apsimoka
Vienas iš svarbių aspektų nagrinėjant senėjančios visuomenės temą – lytis. Nors skirtingose valstybėse padėtis skiriasi, nė vienoje jų nėra pasiekta visiškos vyrų ir moterų lygybės darbo rinkoje. Netgi Skandinavijoje.
Moterys neretai greičiau iškrinta iš darbo rinkos ir dėl to, jog pagal visuomenės stereotipus jos yra matomos (ir save pačios mato) kaip tos, kurios turi prižiūrėti sergančius artimuosius, dažniau rūpintis anūkais ir panašiai. Be to, kadangi statistiškai moterys gyvena ilgiau nei vyrai, dažniau dirba sistemiškai nuvertinamuose sektoriuose (kaip švietimas, slauga, paslaugos) bei per darbinį gyvenimą gauna mažiau pajamų dėl motinystės atostogų ir kitų priežasčių, jų ankstyvas pasitraukimas iš darbo rinkos stipriai padidina skurdo senatvėje riziką.
Kai kuriose šalyse situacija itin aštri – pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lenkijoje vyresnių nei 55-eri metai darbuotojų moterų įsitraukimas į darbo rinką yra kur kas mažesnis. Taigi, vyresni darbuotojai, o ypač moterys, daug kur yra per mažai panaudojamas ekonominis potencialas. Augant darbo jėgos trūkumui, vyresnių darbuotojų geresnis įgalinimas taps neišvengiamybe. Gal geriau pasinaudoti aiškėjančiomis tendencijomis ir, laiku padarius namų darbus, įgauti konkurencinį pranašumą?
Taip pat svarbu suvokti, kad tokiame kontekste būtinos pakankamos investicijos į viešojo sektoriaus paslaugas. Pirmiausia – į sveikatos priežiūrą, ilgalaikės priežiūros paslaugas. Tai tampa jau ne vienu iš pasirinkimų, bet degančiu prioritetu.
Nors visuomenių senėjimas ir darbo jėgos mažėjimas verčia europiečius nerimauti, vis tik jau dabar žinoma nemažai galinčių padėti receptų. Tam reikės ne tik reguliarių darbdavių ar valstybės investicijų į mokymus, darbuotojų sveikatą, darbo vietų bei sąlygų pritaikymą, bet ir pačių darbuotojų požiūrio, motyvacijos mokytis. Mokymasis visą gyvenimą ir kompleksinis dėmesys įvairių grupių didesniam įtraukimui į darbo rinkas privalo tapti norma. Dėmesys apčiuopiamoms inovacijoms ir tinkamų modelių darbe tobulinimas senstančiai populiacijai – nebetolima ateitis. Tiesa, senėjimas reikalaus ne tik investicijų prisitaikyti, bet ir sukurs naujų galimybių formuojant senėjančios visuomenės poreikiams geriau pritaikytą prekių bei paslaugų rinką.
