Karas Ukrainoje parodė, kad Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos ir Baltarusijos nebuvo didelė, ir atsisakyti bent jau energetikos produktų importo nebuvo labai sudėtinga. Tačiau veidmainių dar liko nemažai. Importas iš Rusijos ir Baltarusijos dėl Europos Sąjungos įvestų sankcijų smuko dviem trečdaliais, tačiau pastarųjų dienų istorijos liudija, kad agresorių produkcija atranda kelią į Lietuvą mūsų pačių verslininkų pastangomis. Dar didesnį nerimą kelia eksporto duomenys: prekių eksportas į Kirgiziją per metus išaugo dešimt kartų, į Uzbekistaną ir Kazachstaną – daugiau negu tris kartus. Ir vargu, ar yra naivuolių, galvojančių, kad galutinė eksporto stotelė nėra Rusija.
Prieš metus būtų buvę sudėtinga patikėti, kad Lietuvoje infliacija bus didesnė negu 20 proc., tačiau vidaus vartojimo mastas susitrauks minimaliai, o vartotojų lūkesčiai bus geriausi visoje Europos Sąjungoje. Gyventojų sąskaitos šiemet pagausėjo nedaug, palyginti su ankstesniais metais, bet to ir buvo laukta, įvertinus importuojamų prekių infliaciją ir norą atsigriebti keliaujant užsienyje. Panašu, kad, kol darbo rinka yra stabili, gyventojai pernelyg neskuba keisti vartojimo įpročių. Ypač po dvejų pokyčių metų dėl pandemijos. Pavyzdžiui, jau gegužę daugiau negu pusė mūsų apklaustų žmonių teigė ketinantys karpyti ne pirmo būtinumo išlaidas, tačiau duomenys rodė, kad ne visi planai tapo faktu.
Šiemet visą pasaulį užpylė infliacijos banga. Centriniai bankai buvo priversti didinti bazines palūkanų normas, ir tai labai smarkiai pakeitė finansų, kapitalo ir nekilnojamojo turto rinkas. Galima priminti, kad šešių mėnesių trukmės EURIBOR palūkanų norma sausio 1 dieną buvo 0,55 proc., o dabar ji jau siekia 2,6 procento. Jeigu, pavyzdžiui, namų ūkis per mėnesį išleisdavo 300 eurų būsto paskolos įmokai, dabar ji siektų 416 eurų. Ir kitąmet reikia ruoštis dar didesnei palūkanų normai.
Didesnės palūkanų normos kartu su didesne infliacija ir padidėjusiu ekonominiu ir geopolitiniu neapibrėžtumu pradėjo daryti neigiamą įtaką būsto rinkai. Jau galima gana drąsiai teigti, kad būsto kainos Lietuvoje metų pabaigoje pradėjo mažėti. Tačiau žinokime, kad per dvejus metus jos padidėjo 40 proc., todėl nereikėtų sureikšminti bent jau kelių procentų kainų korekcijos. Taip pat nereikėtų ir apsimesti, kad, jeigu komercinio nekilnojamojo turto rinkoje nebėra sudaroma sandorių, tai šio turto kainos yra stabilios.
Istorija rodo, kad po infliacijos šuolio grįžti atgal prie ankstesnio lygio užtrunka ne metus ir ne dvejus. Todėl reikia būti pasiruošusiems, kad infliacija, nors ir ne tiek daug, kaip šiemet, gali viršyti dabartines prognozes. Apskritai pastarieji treji metai ekonomikoje iškėlė labai daug įdomių klausimų, susijusių su infliacija, kuriuos ekonomistai ateinančiais metais nagrinės savo moksliniuose darbuose. Beje, jau 2022 metų įmonių finansinės ataskaitos, kurios bus skelbiamos kitų metų antrą ketvirtį, parodys, kokios dalies įmonių pelnas didėjo, o kokios mažėjo, ir ar kainų augimą lėmė tik augančios sąnaudos, ar ir padidėjęs pelnas.
Valdžia iki praėjusių metų rudens išlaikė gana šaltą galvą nesiveldama į lenktynes Europos Sąjungoje, kurios šalies paramos verslui ir gyventojams paketas bus didesnis. Tačiau metų pabaigoje atsilaikyti nepavyko, ir kitų metų biudžetas patvirtintas su vienu didesnių Europos Sąjungos šalyse deficitu. Viešojoje erdvėje žodis „krizė“ tampa vis labiau vartojamas ne pagal paskirtį ir ne pagal faktus, o norint padidinti įspūdį ir gauti daugiau valdžios paramos. Šiais metais neišjudėjo ir mokesčių sistemos peržiūra. Greičiau priešingai – pasinaudojant „krize“ mokesčių lengvatų šiemet dar padaugėjo.
2022-ieji daugeliui buvo susipažinimo su energetikos sektoriumi metai ir, kaip dažniausiai būna, ne iš gero gyvenimo. Vis tik rekordiškai aukštos elektros kainos padarė ir labai teigiamą darbą – leido kelis kartus pagreitinti investicijas į atsinaujinančią energetiką, ir jau ateinančiais metais mes pradėsime matyti jų teigiamus rezultatus. Kartu šie metai parodė, kad tokios milžiniškos transformacijos iš energijos gavybos, naudojant iškastinį kurą, į atsinaujinančią energetiką sklandžiai ir pigiai nevyksta, todėl kartais tenka priimti ir nemalonių trumpalaikių sprendimų – pavyzdžiui, dėl mazuto deginimo gaminant šilumą.
Šių metų darbo rinkos rezultatai rodo, kad Lietuva yra gerame kelyje – darbuotojų skaičius labiau augo tuose sektoriuose, kuriuose sukuriama pridėtinė vertė yra didesnė. Pavyzdžiui, per metus informacinių technologijų sektoriuje darbuotojų padaugėjo 18 proc., transporto priemonių gamybos – 15 proc., mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos – 9 proc., kompiuterinių, elektroninių ir optinių gaminių gamybos sektoriuje – 8 procentais. Žinoma, dalį tokio augimo lėmė ir imigrantai, tačiau jų ateityje mūsų darbo rinkoje tik daugės.
Būti optimistais dėl ekonomikos pokyčių kitąmet yra sudėtinga. Tačiau neverta persimesti ir į kraštutinumus: arba juoda, arba balta, arba gerai, arba tik blogai. Daug kas yra mūsų pačių rankose, ir proaktyvūs mūsų pačių, verslo ir valdžios veiksmai gali lemti, kad kiti metai nebus nei aukštų energetikos produktų kainų, nei didėjančio nedarbo metai.
