Indėliai yra populiariausia investavimo forma Lietuvoje. Net nulinių palūkanų laikais, nuo 2016 m., Lietuvos gyventojų laikomų indėlių suma padvigubėjo ir pasiekė 20 mlrd. eurų. Tiesa, Lietuvos banko duomenimis, sparčiai augę nuo pandemijos pradžios, paskutinį pusmetį šalies gyventojų indėliai iš esmės nebedidėja. Tai sietina su itin sparčiai augančiomis kainomis ir dėl to mažesne taupymui liekančia dalimi.
Gyventojų potraukis indėliams yra suprantamas: tai pasaulyje šimtmečius egzistuojanti, aiški ir patogi taupymo priemonė, pasiekiama iš kasdienes paslaugas teikiančio banko. Ji taip pat atrodo itin saugi: Lietuvoje indėliai iki 100 tūkst. eurų bankuose ir kredito unijose yra apdrausti per valstybės administruojamą programą. Daliai gyventojų indėliai yra tiesiog patogesnis būdas taupyti, t. y. laikyti pinigus atokiau nuo einamosios sąskaitos ir simboliškai uždirbti.
Tačiau didysis indėlių trūkumas yra infliacijos dažniausiai nepranokstančios palūkanos. Per paskutinius du dešimtmečius tiek palūkanos, tiek infliacija svyravo tarp nulio ir dviženklių skaičių, tačiau indėlininkai tik pavieniais atvejais galėjo „aplenkti“ kainų augimą. Savo ruožtu akcijų, obligacijų, fondų ar net investicinių būstų vidutinė grąža paskutinius dešimtmečius tik retais atvejais nusileisdavo infliacijai.
Todėl net jei pastaraisiais mėnesiais indėlių palūkanos kiek išaugo, jos vis vien nė iš tolo neprilygsta rekordinei infliacijai. Prognozuojama, kad infliacija per metus atslūgs iki labiau įprastų skaičių, tačiau net ir tokiu atveju, tikėtina, indėliai liks nebent taupymo, o ne realaus kapitalo auginimo priemone.
Lietuvos banko duomenimis, beveik 60 proc. indėlių mūsų šalyje laiko vyresni kaip 50 metų amžiaus gyventojai, o daugiau kaip ketvirtadalis visos indėlių masės priklauso pensinio amžiaus žmonėms. Ši amžiaus grupė paprastai yra konservatyvesnė – jai saugumo garantijos ir paprastumas gali būti aktualiau nei uždarbis. Bet net ir šiems, o ypač – jaunesniems indėlininkams vertėtų pagalvoti, ar nėra alternatyvų, siūlančių patrauklesnį rizikos ir grąžos santykį bei turinčių solidžias apsaugos priemones.
Naujomis investicinėmis kryptimis besidomintys indėlininkai dažniausiai mini du indėlių privalumus: paprastumą ir saugumą. Išties, galimybė padėti indėlį savo kasdieniame banke yra patogi. Tačiau kitos investavimo alternatyvos su fiksuota grąža ir terminais, pvz., obligacijos ar sutelktinis finansavimas, iš naudotojo patirties perspektyvos jau yra lygiai taip pat lengvai prieinamos, aiškios, modernios, informatyvios ir suprantamos. Tad šis argumentas yra daugiau stereotipas, ypač kalbant ne apie senjorus.
Investicijų saugumas yra platesnė tema: išties, 100 tūkst. eurų neviršijantys indėliai yra apdrausti valstybės ir jų rizika yra beveik nulinė. Tačiau rinkoje yra ir kitų investicinių priemonių, siūlančių nekilnojamojo ar kito turto įkeitimą investuotojo naudai, kuris sukuria didelį vertės rezervą, galiojantį nepriklausomai nuo investuotos sumos, net jei ji ir viršija 100 tūkst. eurų.
Turto įkeitimas lemia tai, kad net ir recesijos fone realiausia investuotojo rizika yra nebent paskolos vėlavimas, o ne pinigų netektis. Net ir pritaikius didelę nuolaidą įkeistam turtui, jo pardavimas investutojų naudai gali trukti nuo kelių mėnesių iki metų ar net ilgiau. Todėl absoliutaus saugumo garantijų ieškantys asmenys veikiausiai ir toliau liks prie indėlių, net jei jų reali grąža, įvertinus infliaciją, yra nuostolinga.
Bet vertės ieškantys investuotojai šią veikiau teorinę riziką gali toliau mažinti diversifikuodami savo portelį, t. y. kapitalą išskaidydami per daugelį skirtingų investicijų, priemonių ar turto klasių. Idealiai diversifikuotas investicinis portfelis galėtų ir netgi turėtų dalį lėšų skirti indėliams su padidėjusiomis palūkanomis kaip alternatyva gryniesiems pinigams, tačiau dar labiau vertėtų paieškoti pozicijų, siūlančių didesnę nei 1 proc. grąžą.
Didelis indėlių privalumas konservatyviems bei laiko investavimui nenorintiems skirti gyventojams yra fiksuotos palūkanos bei terminai: nepriklausomai nuo įvykių rinkose, investuotojai sutartą dieną uždirbs iš anksto numatytą sumą. Tai itin vertinga neramiais laikais, kai akcijų ar žaliavų rinkos rodo banguojančius ir dažniau neigiamus rezultatus. Visgi tokią galimybę siūlo ir kitos investavimo priemonės, tik ne su 1 proc., o 4–9 proc. (obligacijų atveju) ar 7–11 proc. (sutelktinio finansavimo atveju) palūkanomis ir turto įkeitimu. Šiemet aiškiai matome, kad didesnę riziką anksčiau toleravę investuotojai pradeda grįžti prie stabilumą kuriančių fiksuotos grąžos instrumentų.
Tad turint iki 100 tūkst. eurų santaupų, siekiant maksimalaus saugumo ir nenorint ar negalint keisti įpročių, virš nulio pakilusios palūkanos reikš nebent tai, kad indėlininkams neigiamas infliacijos efektas bus jaučiamas iki procento mažiau.
Bet didelė dalis gyventojų indėlius laiko tiesiog dėl įpročio, inercijos, neturėjimo laiko domėtis alternatyvomis ar tariamo žinių trūkumo. Būtent šiems gyventojams indėlių palūkanų simbolinis išnirimas virš nulio gali būti gera proga naujai pažvelgti į savo taupymo tikslus bei padėtį ir galimybes rinkoje.
Nors bet koks investavimas, įskaitant net indėlius, susijęs su didesnėmis ar mažesnėmis rizikomis, šiandien gyventojams kaip niekad verta pasidomėti alternatyvomis. Jos gali ne tik generuoti daug didesnę grąžą su tvirtomis apsaugos priemonėmis, bet, dar svarbiau, ugdyti investavimo įprotį. Ilgalaikė, per dešimtmečius skaičiuojama grąža yra dar vienas indėlininkų argumentas, kuris yra teisingas – išties, reinvestuojant uždirbtas palūkanas bei taupymui nuolat skiriant dalį santaupų, per keliolika ar daugiau metų uždirbta grąža bus solidesnė. Tačiau šį požiūrį perkėlus iš 1 proc. į bent 6–7 proc. metinių palūkanų „zoną“, indėlininkai net patys nustebtų, kokią grąžą įmanoma uždirbti.
