Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja supratimo, kad valstybei ir jos ekonomikai strategiškai yra naudingiau, kad kuo daugiau visos Lietuvoje užaugintos medienos liktų šalyje veikiančiose perdirbimo įmonėse. Taip būtų sukuriama daugiau pridėtinės vertės, išsaugomos ir kuriamos naujos darbo vietos, kas yra ypač aktualu šalies regionuose. Pagaliau, būtų sumokama daugiau mokesčių į savivaldybių ir valstybės biudžetus.
Sveikintinas žingsnis yra ir tai, kad medienos pirkimo konkursus planuojama pakeisti atvirais aukcionais, kada dalyviai galės esamuoju laiku konkuruoti dėl galutinės kainos. Tačiau neaišku, kaip funkcionuos atvirų konkursų sistema. Ar ji pasiteisins ir bus efektyvi? Tam reikalingos investicijos ir kompetencijos, kad būtų sukurta gerai veikianti atvirų aukcionų vykdymo programinė bazė.
Kad reikia mažinti žaliavinės medienos eksportą, pritaria daugiau mažiau visi, tačiau realių sprendimų valstybės lygiu vis nėra.
Norint situaciją pakeisti kardinaliai, reikia priimti įstatymą, kuris įteisintų principą, kad pirmenybę įsigyti medieną turėtų Lietuvoje dirbančios medienos apdorojimo ir perdirbimo įmonės. Tai leistų iš pradžių žaliava aprūpinti savo šalies rinką, o tik po to užsiimti medienos eksportu.
Naujai priimtas įstatymas būtų tvirtas teisinis pamatas apsaugant Lietuvos rinką ir čia veikiančias medienos perdirbimo įmones. Verslininkai, plėtodami savo verslą Lietuvoje, investuodami į naujus įrenginius ir kurdami naujas darbo vietas, prisiima riziką dėl investicijų atsiperkamumo. Tačiau norėtųsi, kad šiame sektoriuje nebūtų žaidžiama tik į vienus vartus. Valstybė, norėdama gauti ekonominės naudos, turi bendradarbiauti ir būti suinteresuota verslo sėkme.
Deja, vis dar dažnai iš politikų ar valstybės tarnautojų girdime, kad verslas siekia pelno, todėl ir jo sprendimai investuoti, kurtis vienoje ar kitoje valstybėje, yra tik išimtinai paties verslo rizika. Tačiau toks požiūris yra jau vakar diena. Dauguma valstybių siekia pritraukti ir išlaikyti pas save verslą, suprasdamos, kad tai garantuoja stabilias įplaukas į valstybės biudžetą ir palaiko tos šalies ekonomiką.
Kaimyninės šalys, Skandinavijos valstybės, yra sukūrusios apsisaugojimo mechanizmus. Jos saugo savo rinką ir eksportuoti leidžia tik perteklinę žaliavinę medieną. Pirmiausia jos rūpinasi savo rinkoje veikiančių įmonių interesais, deda pastangas, kad jos nepritrūktų žaliavų. Lietuvoje veikiančios įmonės iš patirties žino, kad valstybiniuose konkursuose nusipirkti žaliavinės medienos Latvijoje ar Lenkijoje yra labai sunku.
Įstatymas neuždraustų parduoti medienos žaliavos ekportuojančioms įmonėms, tačiau galėtų nustatyti proporcijas, kad, pavyzdžiui, 80 procentų parduodamos medienos turi likti Lietuvos rinkoje, o 20 procentų yra parduodama užsienio rinkoms. Yra aiškus sąrašas įmonių, kurios dirba Lietuvoje ir čia sukuria pridėtinę vertę, gamindamos gaminius iš medienos. Tokios įmonės turėtų pirmumo teisę įsigyti medienos, tačiau jos vis tiek tarpusavyje konkuruotų dėl kainos, nes pardavimai būtų vykdomi aukciono būdu. Nenupirktą atliekamą medieną būtų galima eksportuoti.
Prie geresnio mūsų medienos pramonės aprūpinimo žaliavomis prisidėtų ir labiau subalansuotas bei racionalesnis požiūris į ūkinę veiklą mūsų miškuose. Švedijos ir kitų Skandinavijos valstybių, kurios laikomos gamtą tausojančių valstybių lyderėmis pasaulyje, pavyzdžiai rodo, kad be jokių isterijų ir manipuliavimo emocijomis puikiai galima suderinti miškų gausinimą, priežiūrą, rekreaciją ir ūkinę veiklą.
Lietuva netaps žalesnė ir švaresnė, jeigu bus tik rėkiama ir kartojamos tos pačios mantros apie tai, kad neva baigiame iškirsti visus miškus, griauname biologinę įvairovę, žalojame gamtinį karkasą ir miško masyvų vientisumą. Tokie išgalvoti visuomenės gąsdinimai neturi nieko bendro su realybe, kelia dirbtines įtampas ir trukdo konstruktyviai siekti svarbiausių valstybės interesų balanso.
