Kita vertus, tikėkimės, kad pasiteisins investuotojos, antreprenerės ir buvusios Lietuvos banko (LB) Priežiūros tarnybos direktorės Jekaterinos Govinos optimizmas. Ji savo „Linkedin“ paskyroje rašo: „gal 2023 metais vis dėlto šausim šampaną švęsdami investicinės sąskaitos pradžią.“
To labai norėtųsi. Juoba, kad kaimynai didina konkurencinį spaudimą – Latvijos parlamentas prieš kelias savaites nutarė praplėsti investicinės sąskaitos režimą.
Kol mūsų teisės aktuose ši sąvoka nėra įtvirtinta, investavimo apmokestinimas yra neteisingas. Tai atbaido ne tik privačius investuotojus, siekiančius sustiprinti savo ar šeimos gerovę pasyviomis pajamomis, bet ir verslo angelus, padedančius augti jaunoms įmonėms.
Tiesa, čia būtina pasakyti: „Nepainiokime terminų“. Investicinės sąskaitos kaip finansinis produktas egzistuoja. Atsidaryti tokią sąskaitą ir investuoti į vertybinius popierius galima tiek tradiciniuose bankuose, tiek kai kuriose elektroninių pinigų įstaigose ir skaitmeninėse platformose. Tačiau teisiškai investicinės sąskaitos terminas reiškia ne produktą, o atitinkamą reguliavimą ir apmokestinimą. Būtent to Lietuvoje trūksta.
Problema ta, kad investuoti norintys fiziniai asmenys Lietuvoje turi sumokėti gyventojų pajamų mokestį (GPM) už kiekvieną pelningai parduotą akciją, net jei tų pinigų neišima, o bendras investavimo rezultatas metų pabaigoje yra neigiamas.
Kitaip tariant, jei nusipirkote įmonės X akciją už 10 eurų, o pardavėte už 15 eurų – malonėkite susimokėti GPM nuo tų 5 uždirbtų eurų. Jei visų likusių akcijų jūsų portfelyje vertė smuko ir bijodami, kad jų kaina kris dar labiau, akcijas pardavėte – jūsų problema, kad rizikavote ir patyrėte nuostolį. GPM nuo tų vienintelių uždirbtų 5 eurų vis tiek teks sumokėti.
Čia tik pavyzdys – iš tikrųjų pajamos iki 500 eurų nėra apmokestinamos. Bet ši kartelė yra per žema.
Toks apmokestinimo modelis yra esminė problema, kurią akcentuoja visi verslo angelai, mat tai neskatina reinvesticijų.
Iš tikrųjų trūksta logikos, kai už gerus tavo investicinius sprendimus valstybė paima mokestį, net jei tuos pinigus reinvestuoji, o už blogus – na, tai jau tavo problema. Mokėk, net jei sėdi minuse.
Aš pati esu investuoja – mūsų šeima periodiškai investuoja nedidelėmis sumomis. Ir abu su vyru susiduriame su šiais dalykais. Natūralu, kad portfelyje būna akcijų, kurios paauga, bet būna ir tokių, kurių vertė krinta. Kartais nutinka taip, kad metų pabaigoje vis dar esi minuse, bet vis tiek turi atsiskaityti su valstybe. Sumokėti mokesčius tik nuo realaus pelno metų pabaigoje nėra galimybės. Reikia fiksuoti kiekvieną vertybinių popierių pardavimą atskirai.
Tai nepatogu ir, mano nuomone, nesąžininga. O verslo angelai tikriausiai pridėtų dar ir tai, kad toks modelis stabdo investicijų plėtrą, įskaitant rizikos kapitalo sritį, nes už reinvestuojamą pelną taip pat reikia mokėti mokesčius. Vadinasi, reinvestuojama suma kaskart vis mažėja. Tokiomis sąlygomis privatiems asmenims reikšmingesnių sumų Lietuvoje investuoti nelabai apsimoka. Juoba, kad kaimynų taisyklės šiuo požiūriu yra gerokai patogesnės ir lankstesnės.
Investicinė sąskaita – jei būtų įtvirtinta, kad mokesčius reikia mokėti tik nuo realaus pelno ir tik tada, kai tas pelnas išimamas, o ne reinvestuojamas – esmines problemas išspręstų.
Esama Vyriausybė to imtis jau norėjo, bet atėjus pandemijai, prioritetiniais tapo visai kiti klausimai. Dabar, kai didžioji visuomenės dalis paskiepyta ir virusas nebeatrodo toks pavojingas, laikas grįžti prie investicinės sąskaitos temos.
