Perėjimas prie žaliosios elektros energijos, mažinama tarša, planai pašalinti CO2 emisijas visoje veiklos grandinėje, perdirbti tinkamos pakuotės, atsakingai išgautos žaliavos – su tokiomis ir panašiomis iniciatyvomis susiduriame kone kasdien. Viskas tapo tvaru. Tik neklauskite, kiek tvaru, nes vargu, ar kas nors tai žino.
Daugelis įmonių tvarumą apskritai supranta tik per aplinkosaugos problemą, nors ši sąvoka yra kur kas platesnė. Ji apima ne tik taršos mažinimą, išteklių tausojimą, žiedinę ekonomiką, bet ir socialinį bei ekonominį aspektus.
CO2 pėdsakas tebėra miglotas
Net susiaurinus temą ir kalbant tik apie klimato kaitą, taršos mažinimą ir žaliąją energetiką, realistiškai įvertinti situaciją tebėra sunku. Tik nedaugelis įmonių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žino, kokį CO2 pėdsaką palieka jų gaminami produktai ar teikiamos paslaugos. Pasaulinės finansinių paslaugų milžinės HSBC neseniai atliktas tyrimas parodė, kad iš 2 tūkst. įmonių visame pasaulyje mažiau negu penktadalis (18 proc.) gali tiksliai įvardyti savo paliekamą CO2 pėdsaką ir turi nustatytus tikslus.
Iššūkiai Lietuvoje ir pasaulyje daugeliu atvejų panašūs. Verslas vis dažniau apskaičiuoja ir viešina pirmos ir antros sričių emisijas (tas, kurias sudaro arba gali valdyti pati įmonė), tačiau trečios srities – tiekimo grandinės – lygio apskaičiavimus turi reta įmonė.
Taip yra dėl to, kad tiksliai apskaičiuoti netiesioginę taršą yra sudėtinga, o kartais net neįmanoma, todėl dažnu atveju tenka remtis įvairiais vertinimais, prielaidomis. Labiausiai apmaudu, kad kai kuriuose sektoriuose, tokiuose kaip nekilnojamasis turtas, būtent tiekimo grandinės tarša sudaro per 80 proc. visų emisijų.
Žemai kabantys vaisiai – saldžiausi
Tai toli gražu nereiškia, kad įmonės nenori judėti tvarumo keliu. Dažnu atveju paprasčiausiai trūksta supratimo, žinių ir apibrėžtumo, ką būtent reikia daryti ir kaip tai daryti tikslingai.
Pernai SEB banko atlikta finansų vadovų apklausa parodė, kad net 40 proc. didelių įmonių nevertina savo įtakos aplinkai. Įmonių atstovai pripažino, kad jie dar nespėjo prisitaikyti prie pokyčių – stinga žinių ir įgūdžių, tiksliai nežino, nuo ko ir kaip pradėti tvarumo kelionę, taip pat trūksta su tvarumu susijusių dokumentų, už tvarumą atsakingų vadovų.
Suprantama, tokiais atvejais daugelis įmonių pradeda nuo žemai kabančių vaisių – energijos ir išteklių taupymo, efektyvesnių įrenginių ir sprendimų. Tokie pokyčiai ne tik aiškiai matomi, bet ir greičiau atsiperka.
Šiuo metu vis daugiau įmonių vien dėl išskaičiavimo imasi atsinaujinančios energetikos projektų. Ir tai tikrai nėra blogai: apie 75 proc. visų emisijų pasaulyje sudaro būtent energijos šaltiniai, taigi renkantis žaliąją energiją taupant pasiekiami ir tam tikri tvarumo tikslai. Nesistemingi, paskiri pirmieji žingsniai veda ir prie kitų atradimų, kaip tvarūs sprendimai gali padėti didinti efektyvumą, mažinti išlaidas ar net kurti naujus produktus, paslaugas.
Svarbiausią vaidmenį atliks vartotojai
Didžiosioms įmonėms, prekiaujančioms biržoje, tvarumas jau yra neišvengiamas. Greitu metu tai bus reglamentuota ir visos Europos Sąjungos mastu. Ilgainiui reguliavimas pasieks kitą stambųjį verslą, ir tik laiko klausimas, kada tokius skaičiavimus turės atlikti, juos viešai skelbti ir tvarumo tikslus nusimatyti smulkusis ir vidutinis verslas.
Reguliavimas – tik vienas iš veiksnių, kuris skatins įmones judėti tvarumo kryptimi. Antrasis yra kapitalo rinkos: jau dabar žaliasis finansavimas yra prieinamesnis ir pigesnis, laikui bėgant šis skirtumas tik didės. Ir trečioji, mano manymu, svarbiausia priežastis – besikeičianti vartotojų elgsena ir jų lūkesčiai.
Jaunimas verslui kelia didelius reikalavimus: mažmeninės prekybos analizės platformos „First Insight“ tyrimo duomenimis, trys iš keturių (73 proc.) Z kartos vartotojų yra pasiryžę mokėti daugiau už tvarius produktus. Taigi vartotojų spaudimas įmonėms savo produkciją, paslaugas teikti tvariai jau yra didelis, ir jis toliau augs.
Svarbu atsiminti, kad verslo pokyčiams tvarumo link reikia ilgalaikių pastangų. Šis pokytis labiau primena maratono bėgimą, o ne sprintą, ir tam būtina tinkamai pasirengti bei skirti nuolatinį dėmesį. Be to, nepaisant geopolitinės padėties ir sumaišties energetikos sektoriuje, įmonėms pradėti veikti reikia dabar, nes kuo vėliau jos startuos, tuo greičiau reikės įveikti tuos pačius kilometrus, kad pasivytų konkurentus.
