Nors tokio masto projektas skamba kaip utopija, šiandien jau turime vieną tokios infrastruktūros pavyzdį – dėl jo galite perskaityti šias mintis, pasiekti duomenis bet kuriame pasaulio kampelyje, dirbti, pramogauti ir bendrauti. Ilgą laiką duomenys kompiuteryje buvo statiški, todėl filmus saugojome laikmenose, o muzika dalijomės kompaktiniuose diskuose. Internetas šiuos duomenis išjudino, todėl vis aktyviau naudojamos debesijos paslaugos, leidžiančios informaciją pasiekti bet kur, kur yra interneto ryšys.
Kol skaitmena tampa vis dinamiškesnė ir vis daugiau jos funkcijų pagrįstos judančiais duomenimis, energijos ištekliai šiandien yra statiški ir lokalizuoti. Elektros tekėjimą laidais ar dujų tiekimą vamzdžiais riboja valstybių sienos, o jų išgavimas vienur ir pardavimas kitur kai kurioms šalims suteikia kozirį politiniam ar ekonominiam spaudimui. Be to, tokie ištekliai kaip iškastinis kuras nėra nei ekologiški, nei begaliniai – todėl natūraliai programuoja tiek konfliktus, tiek globalius iššūkius.
Eliminavus priklausomybę nuo baigtinių ir lokalizuotų energijos išteklių ir sujungus pasaulį vieninga elektros gamybos, distribucijos ir vartojimo infrastruktūra, sukurtume energetikos „Netflix“ ar „Spotify“. Tik vietoj filmų ar dainų, vartojamų kada panorėjus ir be būtinybės išsaugoti savo įrenginyje, turėtume dinamišką ir subalansuotą elektros tinklą, kuriame santykiai tarp energijos tiekėjo ir vartotojo būtų pagrįsti lygybės bei abipusės naudos principais.
Energetikos grobuonys ir aukos
Dabartinėje energetikos rinkoje vyrauja grobuonies ir aukos modelis: abu jie susiję tampriais ryšiais ir reikalingi vieningai ekosistemai, bet grobuonis čia neabejotinai turi pranašumą. Tai valstybės, kontroliuojančios energetikos išteklius ir prireikus jais manipuliuojančios. Kad šis modelis griūtų, būtina išpildyti dvi sąlygas: spartinti žaliąją transformaciją ir siekti globalios energetinės integracijos.
Išteklių ribotumo klausimą išspręstų saulės ir vėjo įdarbinimas, mat gamtos procesų energija yra neišsenkanti ir atsinaujinanti. Tai vienintelė alternatyva dabartiniam modeliui, nes iškastinis kuras kada nors baigsis, o jo naudojimas ir toliau alins planetą bei spartins klimato kaitos procesus. Bėda ta, kad nesant bendro pasaulinio elektros tinklo, atsinaujinantys šaltiniai neišsprendžia hierarchijos problemos. Kas turi saulės ir vėjo, tas apsirūpina ir elektra – o neturintys paliekami suktis užburtame rate.
Todėl norint išlaisvinti visą atsinaujinančios energetikos potencialą, būtina integruoti visą pasaulio elektros infrastruktūrą į vieną sistemą. Pasaulyje visada kur nors šviečia saulė ir pučia vėjas – lygiai taip kažkur visuomet dega elektros lemputė ir naktį kraunasi elektromobilis. Vieningas elektros tinklas šiuos resursus protingai paskirstytų: šalys, kur yra diena, gamintų elektrą likusiai pasaulio daliai, o skendinčios tamsoje ją vartotų – ir atvirkščiai.
Taip per parą kiekviena valstybė būtų prisidėjusi prie bendros gerovės, o bendradarbiavimu grįstas modelis pašalintų nesantaikos priežastis. Bet koks karas su kita valstybe lemtų trikdžius pasaulinėje energijos sistemoje, todėl tarpusavio priklausomybė sustabdytų nuo neapgalvotų žingsnių. Be to, jei kai kurios valstybės ir nuspręstų nedalyvauti šioje sistemoje, kitos toje pat ilgumoje esančios šalys galėtų kompensuoti jų indėlį.
Energetikos revoliucijos užuominos – jau miestų gatvėse
Kaip rodo interneto pavyzdys, kompleksiškų sistemų susijungimas sukuria kažką daugiau nei jų dalių sumą – tai kokybiškai nauja infrastruktūra, įgalinanti progresą geometrine progresija. Apjuosę pasaulį interneto tinklu, sukūrėme gyvenimo būdą, apie kurį nė nesapnavome: atsivėrė darbo, pramogų, apsipirkimo, verslo ir komunikacijos galimybės, kurios tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.
Būtent komunikacijos stoka lemia, kad dabartinis energetikos modelis yra toks statiškas ir lokalizuotas. Kadangi kompromisas su mūsų kaimynu neįmanomas ir norime išsaugoti savo energetinę nepriklausomybę, elektros tinklą balansuojame ir jo stabilumą užtikriname įsigydami kaupimo baterijas ar naudodamiesi Kruonio hidroakumuliacine elektrine. Vis dėlto tokie tinklo atsparumo didinimo būdai žalingi: baterijoms pagaminti reikalingos sunkiai prieinamos, brangios ir baigtinės medžiagos, o įrengiant elektrines pakenkiama vietinėms ekosistemoms.
Ši globali energijos revoliucija prasideda gatvėse. Europos Sąjungai uždraudus vidaus degimo automobilių gamybą nuo 2035 m., per artimiausius dešimtmečius augs elektrinių transporto priemonių skaičius. Tai ne tik didžiulė inovatyvaus verslo galimybė, bet ir „smėlio dėžė“ išbandyti, kaip gali veikti ateities energetika. Pavyzdžiui, dinaminio galios balansavimo technologija elektromobilių įkrovimo stotelėse – tai mažasis pasaulinio elektros tinklo modelis, atskleidžiantis komunikacijos potencialą.
Išmanios stotelės nuolat „bendrauja“ su aplinkiniais pastatais, besikraunančiais elektromobiliais ir tarpusavyje, optimaliai paskirstydamos prieinamą tinklo elektros galią. Toks optimalus, pažangiais sprendimais, duomenų analitika, dirbtiniu intelektu ir daiktų interneto principais pagrįstas energijos balansavimo modelis padeda efektyviai naudoti energiją ir nukreipti ją ten, kur jos tuo metu reikia.
Įkrovimo stotelės tėra lokalus konkrečios problemos sprendimas, tačiau esminiai jų veikimo principai – bendradarbiavimas, efektyvumas ir išmanumas – gali būti taikomi kur kas didesniu mastu. Jais grindžiant pasaulinę energetikos transformaciją, šalys bus kur kas labiau susijusios, bet kartu ir labiau linkusios bendradarbiauti. Elektros energijos „Netflix“ ant vienos sofos pasodins ir didžiausius priešus.
