„Aš niekada negalvoju apie ateitį, ji ateina pakankamai greitai“, yra pasakęs Albertas Einšteinas. Žinoma, jis turėjo omenyje, kad nėra prasmės nerimauti dėl ateities, jei negali nieko pakeisti. Tačiau toks patarimas netiktų tiems atvejams, kai šiandien priimti sprendimai gali turėti daug įtakos mūsų gyvenimo kokybei tolimoje ateityje.

Neretai su pavydu žiūrime į vokiečių, britų ar skandinavų senatvės pramogas – keliauja mobiliais nameliais po Europą, pusę metų šildosi savo antruose namuose Viduržemio jūros pakrantėje ar kitais mums ne visada prieinamais būdais turiningai leidžia laiką.

Bandymas įsivaizduoti savo 85-ąjį gimtadienį, nes daugelis dabartinių jaunuolių iš tiesų sulauks tokio amžiaus, ir tai, ką norėtume per jį veikti, leidžia jau dabar pradėti tą viziją įgyvendinti. Labai sveika paklausti savęs – kokios bus mano pajamos senatvėje?

Galima išskirti bent penkis pagrindinius pajamų šaltinius, kurie padėtų planuoti įdomesnę, įvairesnę ir laisvesnę senatvę.

Pirmasis ir daugeliu atveju vienintelis būdas, kuriuo dabar naudojasi dauguma senjorų, yra valstybės mokama senatvės pensija. Šios pensijos mėnesio išmokos dydžio adekvatumui įvertinti naudojamas rodiklis yra pajamų pakeitimo norma, kuri parodo, kokią dalį iki pensijos gauto atlyginimo sudaro gaunama senatvės pensija.

EBPO duomenimis, vidutinė pažangiausių šalių pakeitimo norma siekia 63 procentus, tačiau Lietuvoje šis rodiklis yra gerokai mažesnis. Šiuo metu mūsų šalyje vidutinės senatvės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio po mokesčių santykis siekia apie 42 procentus.

Tikėtis, kad pakeitimo norma ateityje sparčiai didės, yra sudėtinga dėl nepalankių demografinių tendencijų. Šiuo metu Lietuvoje šimtui darbingo amžiaus gyventojų (20-65 metų) tenka 35 pensinio amžiaus gyventojai. Tačiau „Eurostat“ prognozuoja, kad iki 2040 metų šis rodiklis padidės iki 56 procentų. Kitaip sakant, gyventojų, gaunančių senatvės pensijas, bus vis daugiau, o dirbančių ir mokančių socialinio draudimo įmokas, iš kurių finansuojamos šios pensijos, bus gerokai mažiau.

Antrasis šaltinis, iš kurio pajamas senatvėje gaus daugelis gyventojų, yra lėšos, kaupiamos antrosios pakopos pensijų fonduose. Juose turtą senatvei kaupia beveik 1,4 mln. lietuvių. Stebint šių metų infliaciją ir tendencijas finansų rinkose, daugeliui gali pasirodyti, kad toks kaupimas nėra daug žadantis, tačiau pavieniai prasti metai neturėtų slopinti noro kaupti senatvei.

Lietuvos banko duomenimis, nuo 2004 metų šiuose fonduose kaupiantieji per metus uždirbdavo vidutiniškai 5,8 proc. siekiančią grąžą, o tuo pačiu laikotarpiu vidutinė infliacija siekė 3,3 proc. per metus. Taigi šis kaupimas padėjo ne tik išsaugoti pinigų perkamąją galią, bet ir uždirbti. Šio kaupimo ateičiai privalumas yra ir valstybės suteikiamos paskatos – kaupiantys 3 proc. nuo savo atlyginimo iš valstybės gauna „priedą“, siekiantį 1,5 proc. vidutinio šalies atlyginimo.

Toks kaupimas daugeliui leis pasididinti senatvės pajamas, bet turintiems didelių planų ir lūkesčių gali būti nepakankamas. Dėl šios priežasties dar apie 80 tūkst. lietuvių kaupia ir trečios pakopos pensijų fonduose, dalį savo mėnesinių pajamų nukreipdami ateities poreikiams. Šio kaupimo būdo privalumas susijęs ir su mokestinėmis lengvatomis – per metus galima susigrąžinti iki 300 eurų sumokėto gyventojų pajamų mokesčio. Be to, pensijų fonduose kaupiamos lėšos, priešingai nei valstybės mokama pensija, yra paveldimos.

Ketvirta, labiau pasitikintys savo gebėjimais ir turintys tam pakankamai žinių bei laiko gali investuoti patys, o ne per pensijų fondus. Tiesa, šis būdas nėra tik alternatyva pirmiesiems trims – tai gali būti dar viena papildoma forma taupymui ateities poreikiams. Tiesa, šio būdo trūkumas yra tai, kad labai užsinorėjus naujo automobilio ir prabangesnių atostogų, gali kilti pagunda sutaupytas ir investuotas lėšas išleisti šiandien, paminant ateities poreikius.

Šią žmogaus prigimtį – šiandienos iškėlimą aukščiau ateities poreikių – iliustravo ir pernai Estijoje vykdyta pensijų reforma, kurios metu nemaža dalis gyventojų nusprendė atsiimti ir „pravalgyti“ jų senatvei sukauptas lėšas. Kaupiantieji pensijų fonduose yra apsaugoti nuo impulso išlaidauti – galimybės naudoti šias lėšas nesulaukus senatvės yra apribotos. Nors kai kam gali atrodyti, kad tai yra trūkumas ar jų laisvės suvaržymas, taip jie greičiausiai nebegalvos senatvėje, gaudami gerokai didesnes santaupas.

Galiausiai, dalis gyventojų, nenorėdami ar nesuprasdami, kaip investuoti finansų rinkose, renkasi lietuviams artimesnes investicijas – į nekilnojamąjį turtą. Antrasis būstas vertinamas kaip galimas einamųjų pajamų šaltinis jį išnuomojant arba planuojant jį parduoti už didesnę kainą ateityje.

Žinoma, čia reikėtų įvertinti ir tai, kad gali padidėti mokestinės prievolės, atsiranda išlaidos bei laiko sąnaudos, susijusios su būsto atnaujinimu, priežiūra ir nuomos administravimu. Be to, nereikėtų užmiršti, kad ir nekilnojamasis turtas gali ne tik brangti, bet ir pigti.

Apibendrinant, visos kaupimo bei investavimo formos turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau svarbiausia yra galvoti apie ateities poreikius ir į juos investuoti. Daugelis jaunuolių yra girdėję Horacijaus raginimą – carpe diem (mėgaukis kiekviena akimirka) arba gerai pažįsta kitą tokią pačią reikšmę turintį akronimą – YOLO (angl. you only live once). Bet jei pasiseks, mėgautis gyvenimu norėsis ir už kelių dešimtmečių, o tada jau geriau turėti ne tik daugiau raukšlių ir išminties, bet ir finansinių santaupų.