Rodos, iš pirmo žvilgsnio turime kuo pasidžiaugti. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos duomenimis, Lietuvoje pramonės indėlis į BVP sudaro apie 20 proc. Pramoninės prekės sudaro daugiau nei 80 proc. Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto. Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) dar šių metų pavasarį apžvelgusi praėjusius metus konstatavo, kad Lietuvos pramonės įmonių gamybiniai pajėgumai 2021 m. pasiekė savo piką, kurio nebuvo per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Buvo atvejų, kai dirbta net 95 proc. apkrovimu.
Tiesa, nereikia užmigti ant laurų, nes tais pačiais LPK duomenimis darbo produktyvumas augo žymiai lėčiau nei atlyginimai, todėl prognozuojama, kad ilguoju laikotarpiu Lietuvos konkurencingumas nuo to nukentės.
Akivaizdu, kad, norint išvengti konkurencingumo kritimo, investuoti į naujesnę įrangą, technologinį atsinaujinimą yra būtina, tačiau tai, kiek Lietuvos pramonė linkusi investuoti į įrangos modernizavimą, galima vertinti labai dvejopai.
Štai, pavyzdžiui, pagal Skaitmeninės ekonomikos ir visuomenės indeksą (DESI), Lietuva 2021 metais Europoje nebuvo dugne, tačiau į dešimtuką taip pat nepateko. Užėmė 14 vietą tarp 27 Europos Sąjungos (ES) šalių.
Dažnai pasigirsta naujienų, kad kol kas toli gražu ne visos pramonės įmonės linkusios skubėti modernizuotis. Bet vis dėlto gal jau verta šokti į nuolat greitėjantį traukinį?
Juk modernizuotos pramonės įmonės per konkrečius pavyzdžius gauna akivaizdžiai matomą naudą. Kokia ji?
Pirma, „Pramonė 4.0“ yra tikrai daugiau negu paprasta robotizacija, automatizuotos gamybos linijos. Skaitmeniniai sprendimai gamyboje leidžia žymiai atidžiau stebėti ir kontroliuoti procesus: iš įvairiausių įrenginių fiksuojami, apdorojami ir analizuojami duomenys realiuoju laiku, taip siekiant nustatyti galimybes ir kaskart pagerinti gamybos efektyvumą.
Antra, verta atkreipti dėmesį, kad įmonės, tokios kaip „Siemens“ ar „Bosch“, kurios vienos pirmųjų žengė į skaitmenizaciją, dabar drąsiai skelbiasi, kad tokia modernizacija leido sumažinti darbo sąnaudas ir gerokai pakelti bendrą kokybę.
Keliais kartais padidėjo produktų paleidimo į rinką greitis, keliskart sumažėjo defektų, keliais kartais supaprastėjo tam tikri procesai ir dėl to keliskart išaugo bendras darbuotojus liečiantis produktyvumas.
Trumpai tariant, kartu su pramonės modernizacija ateina greitai pastebimi dalykai tokie kaip kokybės užtikrinimas, prognozuojama gamybos įrenginių ir gaminių eksploatacija, darbuotojų sauga, atsargų ir tiekimo grandinės optimizavimas, prekių paklausos prognozė, greitesnis defektų aptikimas ir panašiai.
Akivaizdu, kad pramonės modernizacija greičiau vyks dėl didesnio pačių įmonių supratingumo ir noro įsitraukti. Siekiant spartesnio pramonės skaitmenizavimo, ženkliai padėtų ir pačios valstybės paramos tęstinumas, investuojant į įrenginius ar technologijas ir tokiu būdu diegiant švaresnės gamybos inovacijas, didinant darbo našumą.
Pramonė visais laikais daugiau ar mažiau buvo techniškai pažangi sritis. Tačiau, tobulėjant tokiems dalykams kaip dirbtinis intelektas, įmonės turi judėti į priekį ir transformuotis dar greičiau.
Lietuvos įmonėms šiuo metu yra labai svarbus metas – jos turi kaip niekada gerai padirbėti, kad padidintų savo efektyvumą, sustiprintų savo pozicijas prieš konkurentus ir išvengtų trikdžių. Dabartinė situacija rodo, kad pigia darbo jėga mūsų pramonė jau negali konkuruoti su aukštųjų technologijų šalimis, todėl reikia drąsių pokyčių.
Galimybėmis reikia naudotis čia ir dabar, o ne vėliau, nes niekas aplinkui nesnaudžia. Jei senas garvežys ilgainiui nepavirs greituoju traukiniu, šalis liks savotiškame užkampyje. O tai turės neigiamos įtakos ne tik pavienėms įmonėms, bet ir visam Lietuvos ūkiui.
