Prieš gerus metus Aplinkos ministerija inicijavo Nacionalinį miškų susitarimą (NMS). Tai sveikintinas žingsnis. Miškas yra ypatingai svarbus Lietuvos gamtinis turtas. Turbūt nerasi mūsų šalyje žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų susijęs su mišku. Tai yra ir mūsų nacionalinis pasididžiavimas ir natūrali ekologinė apsauga, ir rekreacijos šaltinis, ir pagaliau ūkinės veiklos vieta.

Pagal Forest Europe ataskaitą, Skandinavija ir Baltijos valstybės išsiskiria tuo, kad čia veikianti miško pramonė ypač reikšmingai prisideda prie valstybių ekonomikos. Šiose šalyse miško pramonė sukuria apie 2 procentus Bendro nacionalinio produkto. Kai visos Europos vidurkis yra tik 0,7 procento.

Medienos perdirbimo asociacija gegužės mėn. pabaigoje vykusioje konferencijoje „Lietuvos Davosas 2022“ pristatė sesiją apie medienos pramonę ir miško ekonominę naudą. Šioje sesijoje pateikta statistika, išsakytos mokslo žmonių, specialistų mintys tik patvirtino, kokia svarbi Lietuvai yra miško pramonė ir kokia efektyvesnė ji dar galėtų būti, jeigu nesusidurtų su pertekliniais ir neracionaliais apribojimais.

Dėl Nacionalinio miškų susitarimo ilgą laiko vyko diskusija. Prie vieno stalo susodinti įvairūs socialiniai partneriai: bendruomenės, specialistai, miško pramonės atstovai, aplinkosaugininkai, žalieji. Daug darbo padaryta, daug temų aptarta. Pilnavertis susitarimas privalėjo numatyti, kaip ateityje miškas bus saugomas, prižiūrimas, atstatomas, kaip jame bus vykdoma žmogaus ūkinė veikla, pagaliau, kaip iš esmės apibrėžiama žmogaus ir miško sąveika.

Deja, po ilgų svarstymų ir ginčų tenka konstatuoti, kad susitarti dėl esminių, svarbiausių klausimų Lietuvos miško bendruomenei kol kas nepavyksta. Radikali keletos žmonių pozicija (nors nelabai aišku, kokią bendruomenės dalį jie atstovauja), neleidžia siekti kompromiso ir judėti į priekį. Kaip visada būna, kad tie, kurie garsiausiai šaukia, yra labiausiai girdimi. Tačiau jų pozicija dažniausiai yra paremta emocijomis, o ne racionaliais argumentais ir moksliniais skaičiavimais.

Labiausiai nuomonės išsiskiria dėl ekonominės susitarimo dalies. Dėl bioįvairovės, balanso ir miškų naudos supratimo susišnekėjimo nėra. Tiksliau tariant, nėra noro girdėti ir įsiklausyti į pateikiamus argumentus. Tada kyla klausimas, koks yra kitą pusę atstovaujančių asmenų tikslas? Gal jie ir nenori, kad susitarimas būtų pasiektas? Gal pagaliau reikėtų daiktus vadinti savo vardais? Ir pasakyti, kad valstybės pažanga ir ekonominės perspektyvos negali tapti keletos garsiai šaukiančių žmonių įkaitėmis.

Profesorius Vilis Brukas Lietuvos Davoso konferencijoje pristatė pranešimą apie miškų ekonominę naudą. Remiantis moksliniais skaičiavimais ir patyrusių specialistų išvadomis, profesorius Vilis Brukas konstatavo, kad pilnavertė ir sėkminga miškotvarka yra įmanoma tik ten, kur yra randamas protingas balansas tarp aplinkosauginių reikalavimų ir ekonominės veiklos. Pateiktas Švedijos modelis, puikiai parodo, kad šiuos du visuomenės skirtingus interesus galima puikiai suderinti, jeigu tik yra noro. Kalbėdamas apie Lietuvos Nacionalinį miškų susitarimą ir diskusijose pasigirstančius siūlymus, kad didesnius miško plotus reikėtų skirti turizmui ir rekreacijai, pranešėjas pastebi, kad nereikėtų tai priešinti su ūkine veikla miškuose, tai galima suderinti. Švedijoje gerai išvystytas gamtinis turizmas. Gerai išvystytas rekreacinių takų tinklas, apima tiek saugomas teritorijas, tiek ūkinius miškus, tiek kitas žemės naudmenas. Visa tai pasiekta be jokio neigiamo poveikio ekonominei – finansinei miško vertei. Tai tik patvirtina, kad ūkiniai miškai irgi sėkmingai tarnauja rekreacijai. Rekreaciniam turizmui svarbiausia yra kraštovaizdžio įvairovė ir patraukli rekreacinė infrastruktūra, o ne ūkinės veiklos apribojimai.

Esama bei prognozuojama situacija medienos rinkoje ir miško išteklių būklė sudaro puikias prielaidas sėkmingai Lietuvos miškų sektoriaus plėtrai. Tai yra didelės mūsų ekonomikos galimybės, kurios užtikrintų didelį darbo vietų skaičių regionuose bei pajamas į valstybės biudžetą. Tai reiškia, kad vis tiek turėsime asakingai ir protingai ūkininkauti Lietuvos miškuose. Todėl ekonominių miškotvarkos klausimų pašalinimas iš Nacionalinio susitarimo yra labai netoliaregiškas žingsnis.

Iš patirties žinau, kad įvairios strategijos, vizijos, susitarimai yra veiksmingi ir naudingi tik tada, jeigu juose yra nustatomi konkretūs tikslai ar įsipareigojimai. Pavyzdžiui, susitarti, kad 20 procentų Lietuvos miškų yra saugomi, o 80 procentų yra leidžiama protinga, su aplinkosauginiais reikalavimais suderinta, ūkinė veikla.

Nesant konkrečių, apibrėžtų, siekiamų rodiklių, bet koks susitarimas neturi jokios reikšmės. Jo projektas neturėtų būti teikiamas Lietuvos politinėms partijoms svarstyti. Nes tai būtų tik proceso imitacija ir dūmų uždanga Lietuvos politikams. Geriau jokio susitarimo, negu toks deklaratyvus, nieko nereiškiantis dokumentas, kokių Lietuvoje jau esame priruošę daug.

Ar reikia susitarti, kad mylėsime ir saugosime gamtą? Kai kiekvienas sąmoningas ir doras žmogus ir taip tai daro, be jokių nacionalinių susitarimų.