Paprastai prekių muitine verte laikoma už prekes faktiškai sumokėta kaina, nuo kurios importuotojui skaičiuojami muitai. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kai importuotojas įsigijo prekes iš pardavėjo, su kuriuo yra susijęs, muitinės įstaiga gali neatsižvelgti į faktiškai sumokėtą kainą ir muitus apskaičiuoti nuo prekių vertės, nustatytos kitais muitinio įvertinimo metodais. Taigi, importuotojo ir pardavėjo sąsajos tampa svarbia aplinkybe, importuotojui siekiant „apginti“ faktiškai sumokėtą kainą ir laikyti ją muitine verte.

Importuotoją laikė susijusiu su pardavėju

Dėl prejudicinio sprendimo nagrinėjamoje byloje į ESTT kreipėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Byla šalies administraciniuose teismuose pradėta nagrinėti dar 2013 m., kuomet Vilniaus teritorinė muitinė atliko vienos bendrovės veiklos patikrinimą, susijusį su prekių importu, ir perskaičiavo importo mokesčius, nes importuotoją pripažino esant susijusiu su prekių pardavėju ir prekių muitinei vertei nustatyti nesirėmė prekių sandorio verte – faktiškai sumokėta kaina.

Bendrovė importavo įvairias prekes, muitinės deklaracijose nurodydama vieną TARIC kodą kartu su bendra šių prekių mase kilogramais, o kaip muitinė vertė buvo nurodoma šių prekių pirkimo sąskaitose-faktūrose nurodyta kaina. Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi patikrinimą, atsisakė pripažinti importo deklaracijose nurodytą sandorio vertę, nes laikėsi nuomonės, kad dėl importuotoją ir pardavėją siejančių komercinių santykių jie turi būti laikomi susijusiais asmenimis, o prekių muitinė vertė turi būti nustatoma remiantis nacionalinės muitinės prekių muitinio įforminimo informacinėje sistemoje turimais duomenimis.

ESTT įvertino duomenis apie Lietuvos importuotojo ir pardavėjo sąsajumą bei pasisakė, kad nei teisinės, nei faktinės kontrolės nepatvirtina nei bylos dokumentai, nei faktinės bylos aplinkybės. Teismas savo sprendimu paaiškino Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, leidžiančias spręsti, kada tarp asmenų egzistuoja sąsajos – teisinė ar faktinė kontrolė. Teisinę kontrolę gali pagrįsti tik dokumentai – pirkėjas ir pardavėjas negali būti laikomi teisiškai pripažintais verslo partneriais arba susijusiais dėl tiesioginių ar netiesioginių santykių, jeigu nėra dokumento, leidžiančio nustatyti tokį jų tarpusavio ryšį.

Tuo tarpu faktinei kontrolei pagrįsti pakaktų objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad, pavyzdžiui, sandorių sudarymo sąlygos rodo esant glaudų pasitikėjimo ryšį tarp pirkėjo ir pardavėjo, bei tai, kad vienas iš jų gali suvaržyti kitą ar jam vadovauti, arba kad tokią įtaką jiems gali daryti trečiasis asmuo.

Galutinį sprendimą byloje priims nacionalinis teismas, įvertinęs ESTT argumentus, tačiau nacionaliniam teismui laikantis tokios pat pozicijos, Lietuvos importuotojas apgintų savo interesą muito mokestį skaičiuoti nuo faktinės prekių kainos.

ESTT sprendimas taip pat patvirtina, kad sandorio vertės, arba faktiškai sumokėtos kainos, metodas laikomas tinkamiausiu ir dažniausiai naudojamu prekių muitinei vertei nustatyti, o leidžiančios nukrypti nuostatos turi būti aiškinamos siaurai. Taip pat, taikant paskutinio šanso (angl. fall-back) metodą, nedraudžiama nustatyti prekių muitinės vertės remiantis nacionalinėje duomenų bazėje esančia informacija apie vienintelių tos pačios kilmės prekių, nors ir nepanašių, bet žymimų tuo pačiu TARIC kodu, muitinę vertę. Toks vertinimas galimas kaip išimtis, kai kiti muitinio vertinimo metodai negali būti pritaikomi.

Kas svarbu importuotojams?

ESTT pateiktas išaiškinimas aktualus ne tik konkrečiai bylą pradėjusiai bendrovei, bet ir visiems šalies importuotojams, nes suteiks daugiau aiškumo dėl nepanašių, tačiau vienodu TARIC kodu klasifikuotų prekių lyginimo jų muitinei vertei nustatyti. Prekių sandorio vertė tiesiogiai lemia importo mokesčius, todėl importuotojams labai svarbus muitinės atliekamų patikrinimų aiškumas ir skaidrumas.

Be abejo, svarbu ir tai, kad importuotojai kuo išsamiau ir tiksliau užpildytų muitinės deklaracijas, deklaravimo metu nurodytų kuo daugiau duomenų apie prekes – tai padės „apginti“ faktiškai sumokėtą kainą. Bendrijos muitinės kodeksas grindžiamas deklaravimo sistema, kad būtų kiek įmanoma sumažinti formalumai ir muitinės patikrinimai bei užkirstas kelias sukčiavimui ar pažeidimams.

Importuotojai turėtų suprasti, kad muito mokesčio apskaičiavimui reikšmę, visų pirma, turės importuotojo deklaracijoje nurodyti duomenys, o taip pat vėliau, patikrinimo metu, muitinės įstaigai pateikti duomenys. Bet kokios vertinimui svarbios informacijos nepateikimo pasekmės teks importuotojui, tad, siekiant lengviau apginti savo poziciją ginčo atveju, būtina visas pareigas vykdyti atsakingai.