Viskas – sutartyse

Situacijos, kai verslas didina prieš tai nustatytas kainas, neturėtų stebinti – kainų išaugimas viename sektoriuje lemia kainų didėjimą ir kitame. Natūralu bei suprantama ir tai, kad tokia grandininė reakcija galiausiai pasiekia vartotojus, kurių nuo platesnio piniginės atvėrimo dažnai neapsaugo ir ilgalaikės sutartys. Žinoma, jose turi būti išskiriama teisė verslininkui vienašališkai didinti kainą ar keisti sutarties nuostatas dėl negalimų prognozuoti priežasčių, pavyzdžiui, komunalinių mokesčių padidėjimo ir kuro kainų šuolio. Svarbu žinoti, kad jei už paslaugą jau atsiskaityta, ji negali būti papildomai apmokestinama.

Jei verslas nuspręstų didinti paslaugų kainą, klientui vertėtų peržvelgti standartines sutarčių nuostatas ir patikrinti, ar tokia teisė jose apskritai numatyta. Jei atsakymas į šį klausimą teigiamas, reikia turėti omenyje, kad vartotojas privalo būti informuotas ne tik apie kainos pokytį, bet ir galimybę dėl to atsisakyti pačios sutarties, išskyrus atvejus, kai kaina susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja verslininkas. O verslui reikia suprasti, kad vartotojas visuomet bus laikomas silpnesne puse ir gali sėkmingai atsiginti savo teises, tad gudrauti nevertėtų.

Ginčus ragina spręsti taikiai

Deja, pasitaiko atvejų, kai verslininkai bando pasinaudoti galimybe padidinti įkainius be pakankamo pagrindo. Pavyzdžiui, planuojamas patalpų remontas nebus laikoma sąžininga įkainių didinimo sąlyga. Taip pat nesąžiningomis veikiausiai būtų pripažintos ir sąlygos dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo verslininko, bet galėjo būti numatytos. Pavyzdžiui, sutartis sudaryta jau pakilus kuro kainoms, tačiau verslininkas tik po kelių dienų sugalvojo pasiremti šia aplinkybe ir padidinti kainą.

Be jau aptartų nuostatų apie pakankamą pagrindą keisti sutarties sąlygas ir klientų informavimą, Civilinis kodeksas taip pat numato, kad sutarties sąlygų keitimas vartotojo nenaudai gali būti laikomas nesąžiningu, jei su juo nėra aptartas individualiai iš anksto. Ypač, jei vartotojas negalėjo daryti įtakos jų parengimui ar šios sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Net jei kažkuri nuostata buvo aptarta individualiai, ji neturi įtakos kitoms – jei jos buvo pateiktos kaip standartinės, jas galima ginčyti. Galiausiai, kone visais atvejai vartotojui turi būti suteikta galimybė atsisakyti sutarties be netesybų.

Susiklosčius tokiai situacijai vartotojui patariama kreiptis į verslininką ir ginčą spręsti taikiai – jei verslininkas yra apdairus ir sąžiningas, o vartotojo reikalavimai pagrįsti, jis su tokiais reikalavimais turėtų sutikti. Jei ginčo išspręsti nepavyktų, vartotojui reikėtų pagalvoti apie kreipimąsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl pažeistų vartotojo teisių ar teismą, siekiant sutartyje esančią nuostatą pripažinti nesąžininga vartotojo atžvilgiu ir negaliojančia. O verslo atstovai visų pirma turėtų pagalvoti apie riziką, kad taip gali nukentėti ir reputacija.

Realūs pavyzdžiai – ir sportuojant bei keliaujant

Visgi, turbūt apie vartotojo teises geriausiai pasakoti per pavyzdžius. Štai vienas sporto klubas nusprendė pakelti paslaugų kainą savo klientams argumentuodamas pakilusia elektros energijos kaina. Tad praėjusiais metais sutartį pasirašiusiems vartotojams kaina padidėjo 10 eurų. Natūralu, tai nustebino ne vieną klientą, juk kaina fiksuota ir patvirtinta abiejų šalių susitarimu. Dėl savo teisių kovojantiems klientams visų pirma reikėtų peržvelgti sutartį – jei joje nėra punkto, kuris aprašo kainų didinimą susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, o vartotojas neturėjo galimybės atsisakyti sutarties po padidintos kainos, toks vienašalis kainos keitimas veikiausiai būtų laikomas vartotojų teisių pažeidimu.

Kitas aktualus pavyzdys – dėl pakilusių kuro kainų kelionių agentūra nusprendė padidinti organizuotos turistinės kelionės kelialapio kainą klientams. Tai yra, sutartis sudariusiems vartotojams pirma nurodyta mokėti tam tikrą pinigų sumą, kuri, pasikeitus aplinkybėms, padidėjo. Remiantis Civiliniu kodeksu, kelionių organizatorius gali būti teisus. Jis gali didinti kainą, jei pasikeitė turistų vežimo kaina dėl degalų ar kitų energijos šaltinių išlaidų, su kelione susijusios užsienio valiutos keitimo kursas ar į sutartį įtrauktų paslaugų, susijusių mokesčių ar rinkliavų, kurias taiko tiesiogiai vykdant kelionę nedalyvaujantys tretieji asmenys, dydis.

Yra „kabliukų“

Nors pastaroji situacija atrodo itin paprasta, reikėtų atsižvelgti į kelis niuansus. Tam, kad būtų padidinta minėtos kelionės kaina, privaloma išpildyti tam tikras sąlygas. Visų pirma, sutartyje turi būti numatyta teisė padidinti kelionės kainą. Taip pat šioje sutartyje turi būti aiškiai nurodoma turisto teisė į kainos sumažinimą, jei sumažėja kainą galinčios padidinti išlaidos. Itin svarbu, kad kelionių organizatorius aiškiai ir suprantamai informuotų keleivį apie kainos padidinimą likus ne mažiau kaip 20 dienų iki kelionės pradžios, nurodyti kainos padidėjimo priežastis ir apskaičiavimo metodiką. Įdomu, kad viskas taip paprasta tik tada, jei kelionės kaina padidėjo dėl įstatyme numatytų atvejų, bet jos pokytis neviršija 8 procentų galutinės kainos (tai, žinoma, irgi privaloma nurodyta sutartyje). Jei kainos skirtumas yra didesnis, turistas turi teisę nutraukti sutartį ar pasirinkti kelionių organizatoriaus siūlomą alternatyvią organizuotą turistinę kelionę.

Nors nagrinėtos dvi panašios situacijos, vartotojo galimybės nesutikti su padidinta kaina gerokai skiriasi, todėl tiek verslui, tiek vartotojui svarbu nepamiršti taisyklių, reguliuojančių jų santykius ir numatančių abiejų sutarties pusių teises ir pareigas.