Nusistovėjusi globalios ekonomikos tvarka patiria smūgį po smūgio. COVID-19 pandemijos metu valstybės, staiga supratusios strateginių atsargų svarbą, pernelyg ilgai nedvejojo siekdamos žūtbūt užsitikrinti kritiškai svarbių prekių tiekimą (nuo veido apsaugos priemonių iki skiepų ar aktyviųjų farmacijos ingredientų). Ligos protrūkiai itin griežtas pandemijos valdymo priemones taikančioje Kinijoje vis dar verčia nerimauti logistikos specialistus.
Dėl puslaidininkių trūkumo pernai net ir didžiosios Europos automobilių gamyklos buvo priverstos stabdyti veiklą. Didėjant įtampai Azijos regione, Vakarų lyderius nerimauti verčia pasaulio priklausomybė nuo Taivano puslaidininkių gamybos pajėgumų. Vis garsiau kalbama ir apie tai, kad žaliajai ekonomikos transformacijai būtinų komponentų tiekimo šaltiniai yra pavojingai sukoncentruoti keliose pasaulio valstybėse, tarp kurių esminis vaidmuo tenka Kinijai. Pavyzdžiui, 2012-2016 m. ES importavo iš Kinijos 98 proc. retųjų žemės elementų, reikalingų gaminant vėjo jėgaines ir elektrinius variklius, poreikio.
Pastarųjų mėnesių įvykiai šioms diskusijoms suteikė dar galingesnį impulsą. Rusijos vykdoma karinė agresija prieš Ukrainą atvėrė akis Europos visuomenėms apie energetinės priklausomybės nuo Rusijos pavojų, išaugo ir įvairiose pramonės šakose naudojamų žaliavų kainos (pavyzdžiui, nikelio). Rimčiau pradėta diskutuoti, ar moralu ekonomikos augimo vardan finansuoti agresyviai nusiteikusių geopolitinių varžovų karinių ir technologinių „raumenų“ augimą.
Pramonės susigrąžinimas gali įgyti naują pagreitį
Todėl neatsitiktinai atsparumas tiekimo grandinių trikdžiams, būtinybė užsitikrinti energetinę nepriklausomybę, prieiga prie kritinių technologijų ir komponentų nukeliavo į verslo ir vyriausybių darbotvarkės viršų. ES ir didžiosios valstybės vis garsiau kalba apie prarastos pramonės susigrąžinimą ir diversifikacijos būtinybę. Europoje tai įkūnijo strateginės autonomijos šūkis.
Pirmieji kontūrai tampa vis aiškesni. ES mastu vyksta diskusijos dėl Europos Komisijos pasiūlyto Europos lustų akto, kuris siekia sutelkti 43 mlrd. eurų investicijas į ES puslaidininkių pramonės plėtrą. Naujoje ES industrinėje politikoje pagrindinis dėmesys skiriamas žemyno strateginių priklausomybių mažinimui ir didesniam vaidmeniui vystant kertines technologijas išsikovoti. Besiruošdamas artėjantiems rinkimams Prancūzijos prezidentas E. Macronas pristatė 30 milijardų eurų vertės reindustrializacijos planą. Daugiausiai dėmesio šiame plane teko šalies branduolinės energetikos pramonei, vandenilio, elektromobilių, technologijų sektoriams.
Reikėtų pastebėti, kad toli gražu ne visais atvejais paskelbti planai atrodo racionalūs, o dalis jų, švelniai tariant, kelią nuostabą. Kartais atrodo, kad valstybės veliasi į savotišką grožio konkursą, o realus siūlomų priemonių efektas, vystant kertines technologijas – nuo dirbtinio intelekto iki puslaidininkių, lieka neaiškus. Taip pat kyla rizika, kad tai – tiesiog pretekstas naujai didžiųjų valstybių protekcionizmo bangai, siekiant dosnia parama apipilti savo „nacionalinius čempionus“ ar įtakingas ekonomikos šakas (pavyzdžiui, E.Macronas į pristatytą planą įtraukė vietinę kino pramonę). Visgi bendra kryptis ir ES prioritetai yra aiškūs.
Lietuva turi būti ne pasyvi stebėtoja, bet tarp ES lyderių
Galimybių langas Lietuvai tapti svarbia partnere, užtikrinant ES ekonomikos strateginę autonomiją, jau atsiveria. ES siekis tapti strategiškai nepriklausoma lems poreikį verslui diversifikuoti savo tiekimo grandines, perkelti gamybą arčiau Vakarų rinkų, o daugiausiai išloš valstybės-narės, galinčios pasiūlyti ES savarankiškumą įgalinančius sprendimus ar kompetencijas. Žvelgiant į ES strateginių priklausomybių žemėlapį, į akis krenta trys sritys, kuriose Lietuva galėtų pademonstruoti lyderystę.
Pirmoji iš jų – kibernetinis saugumas. Šiuo metu ES gerokai atsilieka nuo JAV pagal naujų kibernetinio saugumo produktų vystymą ir investicijas į šioje srityje veikiančius startuolius. Antruoju Lietuvos vienaragiu tapusi „Nord Security“ yra puikus pavyzdys, kad Lietuva gali būti svarbi lokacija Europos kibernetinio saugumo industrijos žemėlapyje. Impulsą šio sektoriaus plėtrai galėtų suteikti viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas. Sėkmingi Lietuvos įmonių sukurti sprendimai galėtų užtikrinti Lietuvos kritinės energetikos infrastruktūros, valstybės ir verslo informacinių sistemų ar telekomunikacijų tinklų apsaugą, o išvystytos kompetencijos būtų paklausios ir kitose ES valstybėse.
Antroji sritis – gyvybės mokslai. Europos vaistų pramonė yra pažeidžiama dėl savo priklausomybės nuo trečiųjų šalių – apie 80 proc. aktyvių farmacinių ingredientų yra importuojami iš Indijos ir Kinijos. Gyvybės mokslų industrija jau šiuo metu sudaro daugiau nei 2 procentus Lietuvos BVP, tad potencialą šioje srityje turime.
Trečioji sritis – puslaidininkiai. Šiuo metu ES užima tik dešimtadalį pasaulio puslaidininkių rinkos ir yra priklausoma nuo lustų importo. Lustų gamybos pajėgumų vystymas Lietuvoje galėtų prisidėti prie svaresnio ES vaidmens technologijų sektoriuje. Verslo ir valstybės institucijų pastangos siekiant puslaidininkių pramonės plėtros Lietuvoje rodo, kad pagrindo optimizmui yra.
ES strateginės autonomijos siekiai ekonomikos srityje yra proga Lietuvos lyderystei, bet pavienės įmonių ar valstybės institucijų iniciatyvos norimo rezultato neduos – tam prireiks gerokai rimtesnių pastangų ir finansinių išteklių. Visgi ne mažiau svarbus ir galingas ambicijų užtaisas, kad Lietuvos verslas ir mokslas gali pasiūlyti visai ES aktualius sprendimus.
