Savo priklausomybę nuo Rusijos ne vienerius metus tikslingai mažinome ir reikia pripažinti, tai mums išties nemažai kainavo. Strateginės elektros jungtys su Vakarų šalimis. Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje. Būtingės terminalas, per kurį perdirbimui atsigabename žalios naftos.
Rezultatas? Be visų kitų pliusų, „Ignitis“ jau gali numoti ranka į Maskvos reikalavimus už gamtines dujas jai mokėti rubliais. Tačiau be jo šalyje yra ir kitų įmonių, iš kurių geopolitinei situacijai keičiantis tikimasi aiškių vertybinių nuostatų ir lyderystės įgyvendinant laikmetį atitinkančius pokyčius.
Deja, bet Klaipėdos jūrų uostas yra itin priklausomas nuo Rytų krovinių. Vien pernai Rusijos ir Baltarusijos šalių kroviniai sudarė apie 37 proc. visos uosto krovos. Tačiau uosto vadovybės pozicijos anaiptol negalima pavadinti nei vadybiškai ryžtinga, nei vertybiškai stipria. Nors „puse lūpų“ užsimenama apie uosto planus persiorientuoti į Vakarų rinką, o šią savaitę išgirdome ir apie pagaliau įtrauktą naują maršrutą, jungiantį Europą su JAV, tačiau daugiausiai girdėjome nuogąstavimus dėl prarastų krovinių ir nenuspėjamos Rusijos reakcijos.
Minskui nutraukus baltarusiškų krovinių tranzitą, finansiniai praradimai bus dideli. Klaipėdos jūrų uosto Kruizinių laivų terminalo aikštei suteikti Odesos pavadinimą yra netikslinga. Jei Europos Sąjunga apsispręstų savo uostuose nebepriimti rusiškų laivų, tai gali išprovokuoti Rusiją. Visa tai iš uosto visuomenę pasiekiantys pasisakymai.
Rusijos pradėtą karą galima vertinti kaip netikėtą žingsnį, privertusį valstybes bei verslus priimti staigius „nepragmatiškus“ sprendimus. Tačiau JAV įvestos sankcijos Baltarusijai, nuo kurios krovinių Klaipėda buvo ypač smarkiai priklausoma, nebuvo joks siurprizas. Tam buvo galima ir reikėjo ruoštis. Todėl dabar kyla pagrįstų klausimų, kaip buvo vertinama besiklostanti situacija? Ar buvo stengiamasi diversifikuoti krovinius ir jų kryptis? Ar kaip realus scenarijus buvo bent teoriškai išanalizuota tikimybė, jog Rusijos-Baltarusijos krovinių gali visiškai nelikti? Ir ne po dešimtmečio ar kelių, bet tiesiog vieną dieną.
Nepaisant to, kad politiniu lygmeniu Lietuvos verslai buvo nuolat perspėjami dėl ypač aukštos rizikos Rusijoje ir Baltarusijoje, Klaipėdos uostas liko stabili Rytų-Vakarų tranzito dalis. Kodėl? Pelninga priklausomybė nuo Rusijos ir Baltarusijos krovinių galbūt susiklostė istoriškai, tačiau gali būti, kad tokia situacija buvo patogi realybė, net ir matant, jog plečiami Rusijos Ust-Lugos, Vysocko, Sankt-Peterburgo uostai ir vis didesnė dalis Rusijos krovinių yra perkėliami į juos.
Tačiau Ukrainoje jau daugiau kaip mėnesį žūstant žmonėms, nelieka vietos abejonėms, kad geležinė uždanga ant Rusijos ir Baltarusijos nusileido ilgam su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Jau prasidėjus karui kai kurie ekspertai ėmė skaičiuoti, kad maždaug kas dešimtas jūrininkas visame pasaulyje yra iš Rusijos, todėl jos sprendimas juos tiesiog visus palikti namuose logistikos grandinėms teoriškai galėtų smogti negailestingai. Bet yra likę 90 proc. (iš kurių 4 proc. – Ukraina), su kuriais kartu karinėje vertybių priešpriešoje, o kartu – naujų galimybių etape yra Lietuva.
Uostui skubiai reikia strategijos, atitinkančios dabartinę geopolitinę aplinką ir jos keliamus iššūkius. Tai veiklos perorientavimas Vakarų kryptimi ir pelningos komercinės veiklos užtikrinimas, uosto konkurencinio pranašumo tarp kitų uostų įtvirtinimas ir organizaciniai pokyčiai, tam, kad direkcija dirbtų kaip moderni akcinė bendrovė, o ne kaip geopolitinių netikėtumų purtoma institucija.
Uosto modernizavimas, darni su aplinka ir miestu veikla – tai tik kelios priemonės, kurios uostą darytų patraukliu Vakarų laivybos milžinėms, krovinių eksportuotojams ir importuotojams, turistams. Tačiau jos negali būti pakankamos ar tuo labiau baigtinės šioje situacijoje, kai uostas persitvarkymui nebeturi laiko rezervo. Ryžtingų sprendimų reikia dabar. Galima suprasti, kaip nelengva apgręžti visu greičiu plaukiantį laivą ir pakeisti jo kursą, tačiau laiko dreifavimui jau nebėra.
Vasario 24-oji sustabdė Maskvos vertybinių popierių biržą ir atidarė Vakarų verslų reputacijos biržą, kurioje pirmiausiai nustatomos jau ne akcijų ar obligacijų, o vertybių kotiruotės. Nuo jų ir galima pradėti naujos veiklos strategijos juodraštį.
