Pernai Lietuvoje kaip niekada iki šiol sparčiai mažėjo gyventojų, o gimimų ir mirčių santykis pasiekė naują antirekordą. Išvykstančiųjų – vėl daugiau nei grįžtančių. Bet kažkas juk turi vairuoti vilkikus, kepti duoną, slaugyti ligonius. Kur rasti galinčiųjų tai daryti?
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 100 tūkstančių nedirbančių žmonių. Gal vertėtų įsivertinti, kiek valstybė pajėgi skirti išteklių, kad šie žmonės suaktyvėtų ir taptų pilnaverčiais visuomenės nariais? Žinau, čia bus prieštaraujančių ir nusiteikusių skeptiškai, sakančių, kad nemaža jų dalis ilgą laiką nedirbo ir apskritai niekada nebedirbs. Tai – tiesa.
Tačiau yra ir kita tiesa. Reikia suprasti, kad valstybės tikslas jokiu būdu nėra įdarbinti absoliučiai visus piliečius. Pripažinkime, kad dalis žmonių yra tiesiog pasirinkę kitokį gyvenimo būdą, per ilgą laiką susiformavusi atitinkama jų elgsena, lemianti minimalius poreikius. Todėl net didžiausios pastangos ar investicijos čia vargu ar pasiteisins. Kitas reikalas yra paklausti to žmogaus, kokios pagalbos jam reikėtų? Iš ten ištrauktas kiekvienas žmogus gali pagelbėti ir kitam į save panašiam.
Noriu atkreipti dėmesį į kitą tos darbo neturinčių žmonių grupės dalį. Tuos, kurie kažko vis dėlto linkę siekti. Šia prasme 2021 metai buvo sunkūs. Viena vertus – pandemija, karantinas, suvaržymai ir nestabili ekonominė situacija. Tačiau Lietuvos valstybė ryžosi nemažą dalį finansų investuoti į žmogiškuosius išteklius. Kalbu apie nedirbančius, nesimokančius ir neaktyvius piliečius, kurie palyginti ilgą laiką nekūrė pridėtinės vertės visuomenei.
Vidutinė piliečio registracijos Užimtumo tarnyboje trukmė yra 331 diena. Tai laikas, kurį žmogus yra ekonomiškai neaktyvus, nors visą tą laiką gavo socialinę paramą, įvairias kompensacijas. Vis dėlto 8600 žmonių per tą laiką buvo perkvalifikuoti. Vieno jų perkvalifikavimas mums visiems kainavo po daugiau nei 2 tūkst. eurų, o visa programa – apie 17 milijonų eurų. Dalis klientų (18 tūkst.) gavo subsidijas darbo užmokesčiui. Iš viso šiems tikslams iš valstybės biudžeto skirta per 30 mln. eurų.
Ką reiškia šie skaičiai? Ko pasiekta? Gal tuos pinigus geriau būtų buvę skirti kitiems tikslams – ekonomikos skatinimo projektams ar panašiai? Vis dėlto tai – prasmingos ir reikšmingos investicijos, kurios jau atsiperka. Štai dar keli skaičiai. Tam, kad žmogus įsitvirtintų darbo rinkoje ir ten liktų, būtinas tam tikras pajamų pokytis. Tai ir fiksuojame. Po perkvalifikavimo tų žmonių pajamos vidutiniškai padidėjo nuo 500 iki 720 eurų. Daugiau stabilumo ir socialinių garantijų. Keičiasi ir socialinis statusas.
Tas, kuris į savo aplinką atneša daugiau pajamų, skatina ir jos narius ištrūkti iš to užburto rato, kai nesant pinigų nėra galimybių, o kai jų nėra, tai ir užsidirbti daugiau nepavyksta. Tai – paskata keisti įpročius vartojimo, mokymosi ir socialinės savivertės prasme. Visi tie, į kuriuos buvo šitaip investuota, per metus sumokėjo į biudžetą 88 milijonus eurų mokesčių. Atmetus išlaidas, vien tik grynoji pridėtinė vertė po šios iniciatyvos – 41 milijonas.
Palyginus su ankstesniais metais, tai reikšmingas pokytis. Įsitvirtino nuostata, kad žmogui reikia suteikti ne pasyvią pagalbą, o įrankius ir priemones. Gerokai daugiau jų su Užimtumo tarnybos pagalba renkasi persikvalifikavimo sistemą: profesinį mokymą, pameistrystę, kompetencijų pripažinimą. Pastarąja priemone pasinaudojo 300 žmonių. Ji kainuoja tik 200 eurų, o žmogus gauna kvalifikacijos diplomą, padedantį užsitikrinti stabilią darbo vietą ir pajamas per dvi savaites.
Dar vienas svarbus pokytis – subsidijomis darbo priemonėse buvo remiami tie, kuriems labiausiai reikėjo: vyresnio amžiaus, negalią turintieji, ilgą laiką nedirbantys žmonės. Anksčiau tose programose žmonių būdavo kelis kartus daugiau nei profesinio mokymo sistemoje, tačiau 2021 metais tai pasikeitė iš esmės, o investicija ir kryptis – pasiteisino.
Itin didelis dėmesys skirtas negalią turintiems žmonėms. Dirbant kartu su įmonėmis ir socialiniais partneriais pavyko įtraukti gerokai didesnę jų dalį ir į profesinio mokymo, ir į remiamo įdarbinimo priemones, o jų pajamos augo lygiai taip pat, kaip ir negalios neturinčių darbuotojų. Tai reiškia, kad darbo rinkoje esminis dalykas – kompetencija ir kvalifikacija. Daugiausiai parama mokymuisi pasinaudojusių žmonių pernai buvo iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos apskričių.
Įdomu ir tai, kad profesijos, kurios iki šiol buvo laikomos nepaklausiomis, susilaukė didelio dėmesio. Pavyzdžiui, siuvėjo modulinio mokymo programą rinkdavosi vos vienas kitas, o dabar ji pateko į efektyviausiųjų dešimtuką. Populiariausia buvo motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programa, antroje vietoje – socialinio darbuotojo padėjėjo modulinė profesinio mokymo programa.
Tai – svarbūs poslinkiai, prisidedantys prie naujos darbo rinkos politikos formavimo. Verslo ir viešojo sektoriaus susitelkimas, vienodas požiūris į piliečių integraciją juos perkvalifikuojant, mokant, ugdant darbo vietoje. Visa tai gali kurti reikšmingą pridėtinę vertę.
2022-ieji gali tapti lūžio metais, kai vis daugiau įmonių pačios mokys darbo vietoje, kurs mokymo programas, o valstybė pertvarkys perkvalifikavimo sistemą, kad ji būtų dar efektyvesnė. Bus kviečiamos prisijungti aukštojo mokslo institucijos, bus kuriamos trumpos ir verslo poreikiams pritaikytos perkvalifikavimo programos, atsižvelgiant ir į centrų, ir į regionų poreikius. Čia galima tikėtis proveržio mokymosi visą gyvenimą segmente, nes susikaupęs tam tikrus modulius žmogus vėliau galės įgyti aukštojo mokslo kvalifikaciją.
Po sėkmingo persikvalifikavimo apie 70 proc. žmonių išlieka savo darbo vietose. Taip padedami pamatai karjerai, o vėliau nebijoma ištikus pokyčiams. Visa tai didina visuomenės socialinį stabilumą ir piliečių pajamų tvarumą.
Praėjusieji metai žymėjo susitelkimo pradžią, kompetencijų ištrynimą ir bendradarbiavimą. Šiemet svarbu įtvirtinti sisteminį profesinį orientavimą. Tikslas – kad šalyje būtų kuo mažiau tokių, kurie atsiduria už švietimo sistemos ribų, o darbo rinkoje dalyvauja tik epizodiškai. Palikti šią didžiulę darbingų žmonių grupę, toliau jos egzistavimą palaikant išmokomis, yra prabanga, kurios mūsų valstybė paprasčiausiai sau negali leisti
