Tai, kad gamintojas negali nustatyti minimalių perpardavimo kainų yra tokia sena tiesa, kad Konkurencijos taryba kartais net nepradeda tyrimų dėl šio pažeidimo ir nukreipia nukentėjusiuosius savo interesus ginti į bendrosios kompetencijos teismą. Tačiau verslui, o ypač jaunam ir smulkiam, tai vis dar nežinoma žemė, kurios platybes būtina pažinti.
Kas yra perpardavimo kainos palaikymas ir ką daryti susidūrus su juo?
Perpardavimo kainos palaikymas arba perpardavimo kainų nustatymas yra konkurencijos teisės pažeidimas, kurio neigiamų pasekmių ir poveikio rinkai reguliatorius neprivalo įrodinėti. Ilgametė praktika iškart leidžia daryti išvadą – tai turi neigiamą įtaką kainoms, o atitinkamai ir vartotojų gerovei.
Kaip praktikoje atrodo toks susitarimas? Gamintojas susitaria su tiekėju dėl minimalios perparduodamos prekės kainos ar kainų rėžio. Jei tiekėjas nuo šios ribos nukrypsta, jo laukia sankcijos, pavyzdžiui, sutarties nutraukimas.
Europos Sąjungos teisės šaltiniai aiškina, kad perpardavimo kainos palaikymas – tai yra susitarimai arba suderinti veiksmai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai siekiama nustatyti fiksuotas ar minimalias perpardavimo kainas arba fiksuotą ar minimalų kainų lygį ir jo reikalaujama laikytis tiekėjo. Kitaip tariant, vartotojas negali tikėtis efektyvios konkurencijos, t. y. žemesnės kainos, nes gamintojas nustatė, už kokią mažiausią kainą prekė bus parduodama.
Šiek tiek kitaip vertinamos rekomendacinės kainos, kurias nustato gamintojas ar kitas platintojas. Šį kartą nesileisime į ilgus aiškinimus apie Reglamentą Nr. 330/2010 dėl vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų, kurį, beje, planuojama keisti (tik dar nežinia kaip) šių metų liepą. Verslui reikia suvokti, kad nėra svarbu, kaip sudarytas susitarimas – tyčia ar netyčia, slaptai ar įformintas sutartimi, jei tai riboja konkurenciją – tai yra draudžiama. Todėl tiekėjui yra leidžiama nustatyti maksimalią pardavimo kainą arba rekomenduoti pardavimo kainą. Bet tik tuo atveju, jei vykdant sutartį tai nevirsta fiksuotos arba mažiausios pardavimo kainos nustatymu. Taip gali atsitikti dėl bet kurios iš šalių spaudimo ar rekomendacinių kainų palaikymo priemonių, pavyzdžiui, baudos ar grasinimo nutraukti sutartį.
Tuo atveju, jei pirkėjai žino maksimalią rekomenduojamą kainą, jie gali reikalauti tiekėjų sumažinti kainas, ar net patys tiekėjai sumažina kainas, įsitikinę, kad niekas neturės viršpelnio. Pavyzdžiui, prekės savikaina – 8 EUR, kaina rinkoje – 10 EUR. Nusprendžiama konkuruoti kaina ir pardavinėti už 9 EUR. Parduoti 5 vienetai, uždirbta – 5 EUR. O konkurentas nustato 14 EUR kainą ir 6 EUR uždirba nuo vieno pardavimo. Todėl niekas kainos nemažins (kam dirbti daugiau už mažiau pelno). O maksimalios kainos nustatymas šią tiekėjo riziką panaikina.
Ar yra atvejų, kada tiekėjas gali fiksuoti perpardavimo kainas?
Jei tiekėjai naujoje rinkoje jaučia konkurencinį spaudimą, bet kainos yra fiksuotos, tai jie bus užtikrinti, kad gaus bent minimalų pelną. Tai gali paskatinti juos plėsti bendrą produkto paklausą ir sėkmingai pradėti jį pardavinėti, o tai naudinga vartotojams.
Fiksuotos ir maksimalios perpardavimo kainos gali būti būtinos, kad veiktų franšizės sistema, kur taikomas vienodas platinimo būdas, taip pat organizuojant koordinuotą trumpalaikę mažų kainų kampaniją (dažniausiai nuo 2 iki 6 savaičių), o tai irgi naudinga vartotojams.
Tam tikrais atvejais dėl fiksuotos kainos gautu pelnu mažmenininkams gali būti suteikiama galimybė teikti (papildomas) paslaugas. Išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jei produktas rinkoje yra naujas arba jam būtinas garantinis aptarnavimas bei tiekėjo specialistų konsultacijos (pavyzdžiui, automobiliai, sudėtinga medicininė technika), minimalios kainos nustatymas gali būti teisėtas. Vartotojai tokiu atveju gauna naudos – prekė konkuruos kaina su kitomis panašiomis prekėmis. Tačiau gamintojas turi būti iš anksto paruošęs motyvus nustatyti kainas ir esant poreikiui apie juos pranešti tiekėjui.
Kitais atvejais perpardavimo kainų palaikymas gali skatinti parduoti prekes būtent tų tiekėjų, kurie nustatę kainas, nes tada pardavėjas bus užtikrintas, kad vartotojai pirks tas prekes, nes neras jų pigiau kitur. Būtent todėl už tokį pažeidimą baudžiami tiek gamintojai, nustatę kainas, tiek ir tiekėjai, tokį nustatymą priėmę. 10 procentų apyvartos siekiančios baudos gali būti stiprus derybinis argumentas atsisakant įtraukti perpardavimo kainų nustatymo sąlygą.
Jeigu gamintojas sutartyje numatė rekomenduojamas kainas, tačiau už jų nesilaikymą grasina sutarties nutraukimu, besąlygiškai paklusti nereikia. Tokiu atveju (nesant kitų priežasčių) sutarties nutraukimas bus pagrįstas neteisėtu pagrindu ir tiekėjas galės teisme reikalauti arba sutarties vykdymo natūra, arba negautų pajamų priteisimo už likusį sutarties laikotarpį.
