Europos Sąjungos galiojanti Geriamojo vandens direktyva numato, kad visi europiečiai turėtų turėti prieigą prie švaraus geriamojo vandens. Kaip tai spręsti? Vienas iš galimų variantų yra gėlo geriamojo vandens gertuvės, dar vadinamos fontanėliais, viešosiose vietose, kurios Vilniuje, o ir kituose Lietuvos miestuose atsirado prieš kelerius metus ir karštomis vasaromis džiugina vietos gyventojus bei miestų svečius.
Tačiau mūsų šalyje, siekiant užtikrinti, kad vanduo būtų prieinamas kiekvienam, nueita dar toliau. Šio mėnesio pradžioje Vyriausybė svarstė Seimo nario siūlymą viešojo maitinimo įstaigas įpareigoti klientams nemokamai duoti geriamojo vandens, jei jie to pageidauja. Svarstė, tačiau nepritarė.
Palaikė Aplinkos ministerijos poziciją, kad kavinės ar restoranai geriamąjį vandenį įsigyja iš tiekėjų ir už jį sumoka, todėl vanduo tampa įstaigos nuosavybe, kurią ji gali savo nuožiūra valdyti ir naudoti. Pasirinkta eiti kompleksiniu keliu. Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerija šiuo metu rengia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų ir Geriamojo vandens įstatymų pakeitimus.
Bet palikime įstatymus ir jų leidėjus, į šį reikalą pažiūrėkime iš praktinės pusės. Skaičiuojama, kad jei restoranai tiektų gėlą vandenį iš čiaupo savo klientams nemokamai, Bendrijos namų ūkiai galėtų per metus sutaupyti apie 600 mln. eurų vien todėl, kad nepirktų vandens buteliuose. Ir, kas tikriausiai yra dar svarbiau, tokiu būdu būtų išvengta apie 25 mln. tonų plastiko atliekų.
Dėl tikslumo reikėtų pažymėti, kad viešojo maitinimo įstaigų svoris mažinant taršą plastiku buvo vertinamas dar gerokai iki COVID-19 pandemijos. Jos, kartu su viešbučiais, dėl socialinių kontaktų mažinimo ir pakankamai ilgų karantino laikotarpių, nukentėjo bene skaudžiausiai ir vis dar laukia sugrįžtant klientų.
Kaip bežiūrėsi, teigiamos čiaupo vandens dalinimo įtakos skaičiai įspūdingi, o poveikio aplinkai mažinimas yra milžiniškas.
Na ir ta pati ES direktyva, ji aiškiai nurodo, kad viešąsias vietas ir restoranus gėlo vandens siūlymui rekomenduojama „skatinti“, o ne įpareigoti, nurodyti ir nustatyti.
Troškulio numalšinimas yra priskiriamas prie bazinių žmogaus poreikių, bet interpretacijų, kaip kavines „skatinamos“ vandenį dalinti nemokamai, pasaulyje netrūksta.
Vienas įdomiausių ir ryškiausių pavyzdžių, kurį galima sutikti tam tikruose Australijos ar Jungtinės Karalystės regionuose, yra aiškus gėlo vandens iš čiaupo tiekimo susiejimas su tuo, ar klientai čia gali vartoti alkoholius gėrimus, ar ne. Prekiaujančios alkoholiu vietos turi patiekti savo klientams geriamojo vandens nemokamai arba užtikrinti laisvą priėjimą prie jo. Bet jei klientas toje pačioje šalyje užeitų į įstaigą, kuri alkoholiu neprekiauja, ji nėra įpareigota jį vaišinti gėlu vandeniu ir neabejokite, kad išgertas vanduo būtų įskaičiuotas į sąskaitą.
Ne visai gera žinia mūsų šalies vartotojui – gali būti visaip. Lietuvoje kavinėje vandens iš čiaupo gali būti pasiūloma nemokamai. Lygiai taip pat vandens iš čiaupo gali būti atnešta, tačiau galiausiai jis gali virsti papildoma eilute sąskaitoje. Puiki žinia verslui – nėra perteklinio reglamentavimo, todėl laisvė veikti yra maksimali.
Kokia prasmė svečiui pasiūlyti atsigerti vandens ir už tai nepaprašyti susimokėti?
Tai galima vertinti ir kaip svetingumą bei draugišką gestą, ir kaip nepageidaujamus papildomus finansinius kaštus, kurių nesinori patirti. Vis dėlto, gėlo vandens siūlymas nemokamai ilguoju laikotarpiu leis maža, bet reikšminga dalimi naudoti mažiau plastiko taros. Verslo konkurencingumą neabejotinai stiprina socialinės atsakomybės aspektas, todėl vandens iš čiaupo įpylimas turi potencialo jau šiandien tapti realiu ir apčiuopiamu veiksmu, mažinant neigiamą poveikį aplinkai.
Verslas ir be papildomų įpareigojimų noriai jungiasi į vandens iš čiaupo siūlymo klientams iniciatyvas, tą parodė praėjusių metų vasarą didžiausios šalyje vandens tiekimo bendrovės vykdyta iniciatyva „Gerk tyrą Vilniaus vandenį“, raginusi svetingumo sektoriaus atstovus klientus vandeniu iš čiaupo pavaišinti nemokamai. Prie akcijos geranoriškai prisijungė keliasdešimt verslų: restoranų, kavinių, biurų, sporto centrų, kurie skelbė, kad savo klientams nemokamai išdalino beveik 700 000 stiklinių vandens.
Neabejoju, kad šis svetingumo ir kartu socialinės atsakomybės gestas turi daug potencialo išaugti akcijos formatą ir tapti kasdienybe. Neverčiant, neįpareigojant ir nenurodant, o plačiau edukuojant apie tai, kokią didelę įtaką toks pokytis ateityje gali turėti visiems mums.
Pirmasis JAV vandens someljė Martin Riese savo karjerą šioje, dar tikrai egzotiškai skambančioje, srityje pradėjo nuo to, kad su tėvais keliaudamas vaikystėje skubėdavo prie čiaupo skanauti vandens ir pajusti jo skonio unikalumą. Ne tik sostinėje, bet ir visoje Lietuvoje turime unikalią galimybę vandenį gerti iš čiaupo. Tereikia šią galimybę maksimaliai išnaudoti.
