Deja, šie mūsų nuogąstavimai valdžios vyrų ir moterų nebuvo įvertinti rimtai – visi vežėjams nepalankūs sprendimai priimti buldozerio principu. Gal pasivadovauta nuostata, kad valdžia visada žino geriau, o gal pamanyta, kad čia tik godūs verslininkai blefuoja gindami savo siaurus interesus. Tiesą sakant, net nesupratome tikrųjų valdžios užmačių – nuolat deklaruota kova už vairuotojų teises neįtikino. Nuo ko reikia ginti 3000 eurų uždirbantį vairuotoją, užsimerkiant prieš faktą, kad šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų uždirba vos minimalų atlyginimą, vis dar lieka neaišku.
Tuo, kad įspėdami apie bankrotus ir masinius verslo perkėlimus į Lenkiją buvome teisūs, mažiausiai norisi džiaugtis – tai visos šalies ilgalaikiai, vargu, ar atkuriami praradimai. Gal tik neįsivaizdavome, kad procesai įsibėgės taip greitai. Kita vertus, o kuo čia stebėtis, kai šalia esanti Lenkija netaiko kvotų darbuotojams iš trečiųjų šalių (o užsieniečių įdarbinimo procedūras sutvarko per kelias savaites, kai Lietuvoje trunka mėnesius), papildomų diskriminuojančių minimalaus atlyginimo koeficentų, kurioje trečdaliu pigesnis kuras, o realiai tarpusavyje konkuruojantys bankai ir draudimo bendrovės siūlo patrauklias kreditavimo ir draudimo sąlygas. Jau nekalbant apie geografiją, kuri svarbi mobilumo paketo įgyvendinime – betikslis važinėjamas sutrumpėja tūkstančiu ir daugiau kilometrų. Asociacijos „Linava“ duomenimis, jau 500 Lietuvos bendrovių dalį verslo perkėlė arba naujas investicijas nukreipė pas kaimynus, dar šimtai įmonių – pasirengimo etape. Tiesa, perkėlimui irgi reikia lėšų, todėl mažosios įmonės neturi ir šios alternatyvos – nedideli šeimos verslai paprasčiausiai užsidaro. Jau 260 smulkių įmonių per pastaruosius metus pasitraukė iš transporto verslo.
Ilgus metus tikra Lietuvos sėkmės istorija buvęs pervežimo sektorius traukiasi. Primenu, kad dar visai neseniai vežėjai kūrė beveik 13 procentų viso šalies bendrojo vidaus produkto, į biudžetą mokėjo 700 milijonų eurų įvairių mokesčių. 2020 metais transporto paslaugos sudarė 63% viso šalies paslaugų eksporto, o teigiamas eksporto/importo santykis siekė daugiau nei 73%, tai šiuo metu pastarasis rodiklis susitraukė iki 40 procentų. Lietuviai sėkmingai didina Lenkijos paslaugų eksportą, kad ir kaip norėtų dirbti savo Tėvynėje. Deja, kai mūsų valdžios sprendimai palieka pasirinkimą arba bankrutuoti, arba keltis svetur, natūralu, kad bandydami išsaugoti dešimtmečiais kurtą verslą vežėjai palieka Lietuvą.
Tai ne tik asmeninės sunkiai dirbančių žmonių dramos. Tai nuostoliai visai šalies ekonomikai – prarandame ne tik tiesiogiai vežėjų sumokamus mokesčius, bet nukenčia ir daugybė susijusių verslų, pradedant atsarginių dalių tiekėjais, baigiant degalinėmis, mažėja bendras vartojimas. Nuo kalno besiritančios sniego gniūžtės efektas didėja ir, neabejoju, jau šiais metais jis pramuš skylę Lietuvos biudžete.
Blogiausia, kad atsakingų nebus – juk niekas iš tų daugybės idėjų autorių apmokestinti, uždrausti, apriboti asmeniškai neprisiims politinės ar juolab finansinės atsakomybės. Populistiniai lozungai žlugo atsimušę į realybę, tačiau neatsakingų valdžios sprendimų kainą sumokėsime mes, visi Lietuvos gyventojai.
