Grubiai tariant, norima pripažinti, kad dujos staiga tampa atsinaujinančiu resursu. Tai būtų tas pats, kad viena rytą prabudus pripažintume, kad vanduo gali būti vynas. Jokių mokslinių tyrimų, kad dujos pačios savaime gali atsinaujinti, nėra. Mokslinės fantastikos knygose apie tai kol kas net neužsimenama.
Ką toks „skersas“ variantas reikštų šalies biokuro sektoriui? Visų pirma, būtų prarasta galimybė pritraukti pigesnį kapitalą finansuoti kitas sritis: atsinaujinančią energetiką, švarią pramoninę gamybą, transporto elektrifikavimą ar žaliojo vandenilio gamybą.
Tai reikštų atsitraukimą ir nuo mūsų šalies strateginių tikslų. Ne kartą buvo deklaruota, kad 100 procentų Lietuvai reikiamos energijos būtų pagaminama iš atsinaujinančios energijos išteklių.
Tikrai nenorime sutikti, kad branduolinė energija gali tapti Žaliojo kurso panacėja.
Skaičiavimai gan paprasti. Tarkim, kad iki 2030 metų 70 procentų Lietuvoje suvartojamos elektros energijos būtų pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių. Didžiausią jų dalį sudarytų vėjo ir saulės elektrinėse gaminama elektra. Tai reikštų, kad jau 2030 metais, pučiant stipresniam vėjui ar nusistovėjus saulėtoms dienoms, elektros mūsų šalyje bus pagaminama daugiau, nei suvartojama.
Štai tuomet branduolinio reaktoriaus eksploatacija jau taptų ekonomiškai nuostolinga.
Taip pat reiktų suprasti, kad norint tinkamai vystyti branduolinę energetiką, tektų stabdyti atsinaujinančios energetikos plėtrą. Dėl miglotų naujų branduolinės energijos technologijų rizikuotume savo energetine nepriklausomybe.
Dar prieš ketverius metus ta pati EK priėmė atsinaujinančių išteklių 2021 - 2030 metų direktyvas, kuriose biokurą leido naudoti šildymui, aušinimui ar elektros energijos gamybai. Biomasės įtraukimą į atsinaujinančius išteklius pripažino Tarpvyriausybinė klimato kaitos grupė, klimato ekspertai, mokslininkai, miškininkai. Ilgalaikis ES tikslas, kuris yra įtvirtintas ES klimato teisės aktuose, lygiai toks pats – iki 2050 m. užtikrinti poveikio klimatui neutralumą.
Taigi, dujų ir branduolinės energetikos priskyrimas prie tvarių veiklų būtų ekonomiškai žalingas Lietuvos ekonomikai ir prieštarautų Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijai.
Yra ir kita, kur kas praktiškesnė medalio pusė. Praėjusią savaitę klebonai buvo ištikti šoko gavę tūkstantines sąskaitas už dujomis šildomas bažnyčias ir 3-4 kartus mažesnes, jei maldos namai buvo šildomi kad ir iš biokuro katilų. Tai liudija ir Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT). Skaičiai – 2021 m. lapkričio mėn. vidutinė kuro žaliavos dujų kaina siekė 82,21 eur/MWh, biokuro – 19,72 eur/MWh.
Dujų saulėlydis matomas ir globaliais skaičiais. 2021 m. dujų naudojimas šilumos gamyboje mažėjo ir šiuo metu siekia tik 27,3 proc., tuo tarpu biokuro naudojimas šilumos gamyboje didėja ir šiuo metu sudaro 70,3 procento.
Mūsų nuomone, bet kokia diskusija dėl dujų ir branduolinės energetikos priskyrimo prie tvarių veiklų, gali sukelti grandininę griaunamąją reakciją. Vien tokios diskusijos palaikymas aukščiausiu lygmeniu reiškia, kad pradedama abejoti visu šalies strateginiu tikslu – siekti, kad 100 procentų energijos poreikio būtų pagaminama iš atsinaujinančios energijos išteklių.
Blaškantis prarandama koncentracija plėtoti visą reikalingą energetikos sistemos infrastruktūrą.
„Litbioma“ vienija 40 biomasės resursų tyrimo, gamybos, tiekimo ar gamybos įmonių, kurioms staigūs pokyčiai būtų žalingi.
