Suprantama, kad pandemija sudarė palankias sąlygas indėlių bankuose augimui: žmonės turėjo mažiau galimybių išleisti pinigus, gyventojų atlyginimai ne krito, o priešingai – augo.
Lietuviai yra įpratę kaupti, o ne įdarbinti pinigus. Nepaisant fakto, kad indėlių pajamingumas yra nulinis, o lėšos ilgainiui dėl infliacijos nuvertėja, dažnas žmogus neturi poreikio investuoti, nes nemato tinkamų alternatyvų žengti šį žingsnį.
Ir nors Lietuvoje labiausiai išpopuliarėjęs yra investavimas į nekilnojamąjį turtą, tačiau tai gali daryti tik daugiau lėšų sukaupę gyventojai. Tuo pat metu investavimas į kitas turto klases Lietuvoje yra vis dar pradiniame lygmenyje, o mūsų kapitalo rinka yra itin maža ir nepopuliari.
Situaciją puikiai iliustruoja švieži pavyzdžiai. Galime palyginti analogiškus pirminius viešus akcijų siūlymus (angl. Initial Public Offering), kuriuos atliko Estijos valstybės valdoma atsinaujinančios energijos įmonė „Enefit Green“ ir Lietuvos valstybės kontroliuojama energetikos bendrovė „Ignitis grupė“.
Nors Estijoje gyvena dukart mažiau gyventojų nei Lietuvoje, „Enefit Green“ pritraukė apie 60 tūkst. mažmeninių investuotojų, o „Ignitis grupė“ – maždaug 7 tūkst, t.y. beveik 9 kartus mažiau. Tai atspindi ir šių skirtingų Baltijos šalių kapitalo rinkų gyvybingumą.
Kapitalo rinkoje – štilis
Kai kapitalo rinkos būna gyvybingos, laimi visi rinkos žaidėjai. Pavyzdžiui, išvedus įmonę į biržą, ji tampa skaidri ir atsako prieš investuotojus. Jie turi progą uždirbti ir įdarbinti lėšas, o pati įmonė gauna finansavimą spartesniam augimui. Lietuvoje situacija kitokia.
Šiuo metu visi rinkos dalyviai pripažįsta, kad kapitalo rinka nėra gyvybinga alternatyva investavimui, nes joje per mažai dalyvių, todėl ji nepritraukia šalies gyventojų, turinčių neaktyvius indėlius sąskaitose. Problemos kyla ir dėl fakto, kad bankai šių indėlių pagalba aktyviausiai finansuoja stambųjį verslą, nes kredituoti smulkesnių bendrovių jiems neapsimoka.
Tačiau jei dalį lėšų iš indėlių nukreiptume į kapitalo rinką, tokiu būdu laimėtų visi, nes būtų sukurta patraukli alternatyva įmonėms finansuotis, išleidžiant obligacijas rinkoje. Į jas galėtų investuoti lėšų turintys fiziniai ar juridiniai asmenys ir galimai uždirbti daugiau nei banke turint indėlį.
Šiuo metu į obligacijų rinką dažniausiai investuoja pasiturintys asmenys, tačiau visos Lietuvos tikslas turėtų būti į ją prikviesti vidurinę visuomenės klasę, kuri bankuose laiko milijardus eurų. Realybė skaudesnė, nes šiandien į kapitalo rinką neateina nei tie, kurie nori pasiskolinti, nei tie, kurie nori paskolinti.
Aukšta obligacijų pritraukimo kaina
Viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos kapitalo rinka yra nepatraukli verslui finansuotis, yra brangios obligacijos. Šiuo metu išleidžiant obligacijas, įsivertinant jų platinimo išlaidas reikia mokėti apie 7-9 proc. siekiančias metines palūkanas. Tai itin aktualu nebankiniams finansuotojams, kurie nerenka gyventojų indėlių, bet finansavimo ieško per įvairius instrumentus, pavyzdžiui, obligacijas.
Jei lėšos kainuotų pigiau, alternatyvūs kredituotojai galėtų paskolas verslams suteikti pigiau. Kai lėšos yra brangios, šie kaštai perkeliami ant kreditų – įmonėms skolintis tampa sunkiau, ekonomika į priekį juda ne taip sparčiai. Tuo pačiu pigesnė ir gyvybingesnė obligacijų rinka taptų alternatyva tiesiogiai didesnes sumas siekantiems pasiskolinti SVV verslams: esant vieno ar kelių milijonų eurų paskolos poreikiui, ją galima būtų gauti ne tik iš bankų ar kredito unijų, bet ir išleidžiant savo obligacijas.
Todėl būtina sulaukti tam tikro katalizatoriaus, kuris į kapitalo rinką pritrauktų daugiau dalyvių. Tai lemtų ir atitinkamai mažesnę obligacijų kainą.
Tikisi platesnio valstybės įsitraukimo
Vis dėlto situacija kapitalo rinkoje pastaruoju metu krypsta į teigiamą pusę, po truputį randasi ženklai, kad valstybei šią rinką pavyks išjudinti.
Dar šių metų rugpjūtį pasirodė „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) priemonė, subsidijuojanti akcijų ir obligacijų išleidimo į rinką išlaidas. Ji yra skirta smulkioms ir vidutinėms įmonėms.
Tačiau priemonių, kaip tai padaryti, yra ir daugiau. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės vengia kapitalo rinkos – baimė prarasti pinigus. Šią problemą išspręsti padėtų valstybės garantiniai mechanizmai, kurie užtikrintų, kad investuodami į nustatytus kriterijus atitinkančias ir garantuojamas obligacijas žmonės atgautų, pavyzdžiui, bent 80 proc. investuotų pinigų.
Be to, labai reikalingas ir koinvestavimo instrumentas. Tiesioginis valstybės agentūrų koinvestavimas leistų sumažinti svertinę finansavimo kainą, tokiu būdu taip pat prisidedant prie rinkos išjudinimo. Kuomet valstybė skolinasi labai pigiai (paskutinė emisija buvo su neigiamomis palūkanomis) sunku sugalvoti geresnį šių pasiskolintų lėšų panaudojimą nei jų įdarbinimą jas perskolinant mūsų verslui, tam kad jis sparčiau augtų kartu su visa šalies ekonomika. Svarbu ir tai, kad per šiuos instrumentus mūsų kapitalo ir skolinimo rinką pavyktų išjudinti nesteigiant brangaus valstybinio banko ir neiškraipant konkurencijos rinkoje, o papildant ją ir įtraukiant į ją privačius investuotojus.
Belieka tikėtis, kad valstybės institucijos jau netolimoje ateityje pristatys papildomų priemonių, nukreiptų pagyvinti kapitalo rinką. Tokiu būdu laimėtų visi: tiek šalies gyventojai, kurių pinigus valgo infliacija, tiek augti norintys Lietuvos verslai.
