Svarbiausias ir šiuo metu plačiai diskutuojamas iššūkis – prisitaikyti prie Europos žaliojo kurso, dėl kurio Lietuvos žemės ūkio gali laukti didelės permainos. Pavyzdžiui, Žaliasis kursas numato Lietuvoje iki 2030 m. mineralinių trąšų naudojimą sumažinti 20 proc., o taip pat ketvirtadaliu išplėsti ekologinių ūkių plotus.
Jau dabar žemdirbiai skaičiuoja, kad dėl griežtėjančių tvarumo reikalavimų gamyba Europos ir Lietuvos žemės ūkio sektoriuje gali kristi 20-25 procentais. Mažiau pajamų – mažiau ir galimybių investuoti į ūkių modernizavimą, našesnės technikos įsigijimą ir kitas konkurencingumą didinančias priemones. Dėl aplinkosaugos reikalavimų mažėjant derliams ir augant išlaidoms, žemdirbiams teks spręsti klausimus, kaip užtikrinti patrauklias ir produkcijos kainas vartotojams, kaip išlikti konkurencingiems eksporto rinkose.
Klimato kaita yra milžiniškas iššūkis ir Lietuvos ūkininkai palaiko Žaliojo kurso kryptį. Tačiau, žemdirbių nuomone, Lietuvos žemės ūkis neturi būti vienintelis sektorius, prisiimantis visą atsakomybę ir užsikraunantis sau ypač didelius tvarumo įsipareigojimus, dėl kurių rizikuojama neišgyventi.
Reikalingi pamatuoti pokyčiai
Žaliojo kurso tikslas – visoje ES ekonomikoje (ne tik žemės ūkyje) 55 proc. sumažinti šiltnamio emisijas lyginant su 1990 metų lygiu. Beje, šį tikslą Lietuva pasiekė dar 2017 metais be didelių pastangų vien dėl to, kad nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje įvyko dideli pokyčiai ekonomikos struktūroje.
Todėl žvelgiant į ateitį, su aplinkosauga susijusių pokyčių reikia siekti nepakenkiant žemės ūkiui griežtais suvaržymais, turinčiais neigiamą ekonominį poveikį visam sektoriui. Svarbu pabrėžti, kad ir patys ūkininkai dėl finansinių sumetimų yra suinteresuoti mažinti mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimą. Jau ir dabar vis daugiau žemdirbių taiko tvaraus ūkininkavimo sprendimus, diegia naujas technologijas. Esame pasirengę glaudžiau bendradarbiauti su universitetais, taikyti mokslo žinias ir inovacijas, plėtoti tikslinę žemdirbystę.
Iš grūdų – daugiau pridėtinės vertės
Kitas svarbus iššūkis yra didesnės pridėtinės vertės Lietuvos žemės ūkyje kūrimas. Lietuvos grūdų sektorius yra stiprus ir augantis – per metus Lietuvoje išauginamas 8 mln. tonų grūdų ir rapsų derlius.
Apie du trečdalius šio kiekio eksportuojame, o šalyje perdirbama tik apie 1,6 mln. tonų. Perdirbus didesnę dalį Lietuvoje, būtų galima pagaminti daugiau aukštos pridėtinės vertės gaminių – nuo maisto iki pašarinių ar energijos produktų.
Vienas iš didžiausių grūdus perdirbančių sektorių Lietuvoje yra biodegalų pramonė, kasmet perdirbanti 0,42 mln. tonų grūdų ir rapsų, o pagamintus aukštos pridėtinės vertės degalų biopriedus realizuojanti Lietuvos ir Skandinavijos rinkose. Šiai ūkio šakai yra iškilęs pavojus tapti nekonkurencingai dėl iš Azijos importuojamo palmių aliejaus riebiųjų rūgščių distiliato (PFAD). Naftos kompanijos suinteresuotos, kad PFAD būtų pripažintas atlieka, o tai leistų šį produktą naudoti antros kartos biodegalų gamyboje. Tai paskatintų degalų prekybininkus rinktis degalus su PFAD, o vietiniai iš rapsų gaminami biodegalai būtų eliminuoti iš rinkos.
Sutarti gebame
Šiuo metu yra užregistruotas teisės akto projektas, kuriame sudaromos sąlygos PFAD laikyti palmių aliejaus gavybos atliekas, nors tai yra gyvulių pašarui naudojamas produktas. Lietuvos žemės ūkio organizacijos, kartu su biodegalų pramonės įmonėmis ir aplinkosaugos organizacijomis, pateikė atsakingoms valdžios institucijoms pagrįstus argumentus dėl PFAD netinkamumo būti pripažintam atlieka.
Džiugu, kad kalbantis pavyksta rasti bendrą sutarimą. Štai Aplinkos ministerija pateikė išvadą, kad PFAD neturėtų naudojamas pažangiesiems biodegalams. Ministerija įvertino, kad palmių aliejaus (o kartu ir PFAD) naudojimas nepriimtinas dėl aplinkosauginių motyvų – neigiamo poveikio atogrąžų miškams ir klimato kaitos.
Teigiamą išvadą pateikė ir Žemės ūkio ministerija, įvertinusi PFAD poveikį Lietuvos žemės ūkiui. Ministerijos išvadoje teigiama, kad jei rapsai būtų „išstumti“ iš vietinės biodegalų rinkos ir pakeisti importuotu PFAD, per metus ūkininkai prarastų apie 215 mln. eurų pajamų, o per 10 metų praradimai siektų net 2,15 mlrd. eurų. Biodegalų gamintojų metinė apyvarta siekia 220 mln. eurų, dėl eksporto sumažėjimo būtų patiriama daugiau kaip 17 mln. eurų žala.
Ministerija taip pat pažymėjo, kad daugelis Europos valstybių atsisako ne tik palmių aliejaus, bet ir PFAD, kadangi pripažįsta, jog tai yra tiesioginis jo pakaitalas biodegaluose. PFAD naudojimo biodegaluose atsisakė Austrija, Belgija, Čekija, Prancūzija, Vengrija, Liuksemburgas, Norvegija, Slovėnija. Sprendimus artimiausiu laiku atsisakyti PFAD biodegaluose priėmė ir Danija, Vokietija, Italija, Portugalija. Lenkijoje irgi į biodegalus nemaišomas PFAD. Saugodama savo žemės ūkio interesus, Lenkija biodegalus gamina tik iš vietinės žaliavos – taip kurdama pridėtinę vertę šalies ekonomikai. Lenkijos pavyzdys yra sektinas, nes Lietuva dažnai lygiuojasi į kaimyninę valstybę, atstovaujančią savo žemdirbių interesus.
Apibendrinant, iššūkių žemės ūkyje nestinga ir dar tikrai turėsime karštų diskusijų dėl kaimo ateities. Tačiau emocijas pakeitus realiais argumentais ir konstruktyviu dialogu, galima pasiekti visoms interesų grupėms priimtinų rezultatų.
