Vis tik Didžiosios Britanijos pavyzdys rodo, kad galimas ir kitoks scenarijus. Sunku tuo patikėti, tačiau dėl vairuotojų trūkumo Jungtinės Karalystės pirkėjų nepasiekia net būtiniausios maisto prekės. Visai realu, kad ir po Kalėdų eglute ne visi britų vaikai ras norimą dovanėlę – jų paprasčiausiai nėra, kam atvežti.
Ši krizė turėtų tapti rimtu perspėjimu Lietuvos valdžios atstovams ir neatsakingai kalbantiems profsąjungų veikėjams. Vis labiau perteklinio reguliavimo ir mokestinės naštos spaudžiamos transporto įmonės susiduria su egzistenciniais išlikimo klausimais, todėl tik laiko klausimas, kada ir Lietuvos pirkėjai susidurs su panašiais iššūkiais, kokie jau šiandien kamuoja Britanijos gyventojus.
Lietuvoje tapo norma demonizuoti transporto verslą ir bausti jį vis naujais mokesčiais ir suvaržymais. Nuo drastiškai augančių kelių mokesčių iki dirbtinai sukurtų kvotų vairuotojams iš trečiųjų šalių – našta verslui darosi vis sunkiau pakeliama. Tačiau vykdant raganų medžioklę prieš transporto sektorių, pamirštama įvertinti šios kovos pasekmes. Valstybiškai mąstantys politikai turėtų matyti platesnį vaizdą – nukentės ne vien sunkiai transporto srityje dirbantys smulkūs ir vidutiniai verslininkai, bet ir visa visuomenė. Ištuštėjusios parduotuvių lentynos, būtiniausių prekių kainų šuolis, sutrikusios tiekimo grandinės – visa tai guls ant kiekvieno Lietuvos piliečio pečių. Be to, galutinei produkto kainai įtaką daro ir brangstantis kuras, dujos, elektra, augančios darbo jėgos kainos, be kurių vargu ar pagaminami kokie nors maisto produktai. O kur dar didinami mokesčiai transportui. Juk augančius produkcijos kaštus padengs ne kas kitas, o galutinis vartotojas.
Paimkime kad ir dienpinigių temą, kuria taip dažnai šiandien spekuliuojama Lietuvoje. Taip, dalis iš vairuotojo gaunamų 2000 – 2500 eurų mėnesinių pajamų sumokama dienpinigiais. Tačiau ši dalis dirbtinai sumažinta pritaikius 1,65 koeficentą minimaliam atlyginimui. Kitaip tariant, bibliotekininkas gali gauti viso labo minimalų atlyginimą ir jokia profsąjunga nestoja jo ginti. Jeigu vairuotojas gautų minimalų atlyginimą ir dar 1,5 – 2 tūkstančius eurų dienpinigių, tai jau tampa milžiniška problema. Čia jau ne tik socialinio jautrumo ir teisingumo klausimas, tai vėlgi papildoma našta kievienam pirkėjui. Kodėl Europos Sąjunga dotuoja žemės ūkį? Tam, kad maisto produktai būtų prieinami kiekvienam gyventojui. Bet juk maisto produktus reikia ne tik pagaminti, bet ir juos pristatyti į parduotuvių lentynas. Elementaru, kad, vis labiau mokesčiais apkraudami transporto sektorių, kelsime galutines kainas ir mažinsime savo piliečių pasirinkimo galimybes.
Todėl kievieną kartą valdžios koridoriuose užgimus naujai apmokestinimo iniciatyvai ar be aiškios priežasties vilkinant kvotų išdavimą trečiųjų šalių darbuotojams turi vykti plačios diskusijos, kiek tai kainuos kiekvienam Lietuvos senjorui, vaikus auginančiai šeimai ar vienišam asmeniui. Jeigu ir toliau sektoriui nepalankūs sprendimai bus priimami buldozeriu, neįsiklausant į vežėjų argumentus, D. Britanijos scenarijus – netolimos ateities perspektyva ir Lietuvoje. Produktus gal ir atveš, tik jau ne Lietuvos vežėjas, kuris bus brangesnis, nepildantis mūsų šalies biudžeto ir kuriam Lietuvos Vyriausybė neturės įtakos. Jei siekiame sunaikinti transporto sektorių – Vyriausybė teisingame kelyje.
Pabaigai tik vienas klausimas, tikėtina, retorinis: kas tuomet iš politikų prisiims atsakomybę už sukeltą krizę? Ar ir vėl kalti liks vežėjai?
