Iš savo patirties galiu pasakyti, jog net ir pradedantysis kompiuterio vartotojas žino ar bent jau yra girdėjęs, kad šį prietaisą reikia apsaugoti nuo įvairių grėsmių, įdiegiant tam tikrą antivirusinę programą ir vengiant siųstis įtartinus failus. Deja, išmaniųjų telefonų atveju situacija visiškai kitokia. Nuo pandemijos pradžios pasaulyje 70 proc. išaugus naudojimuisi mobiliaisiais įrenginiais, remiantis „Norstat“ atliktos apklausos duomenimis, net kas dešimtas lietuvis patyrė įsilaužimą į asmenines paskyras ar jautrių asmeninių duomenų vagystę. Tai rodo, jog žmonės paprasčiausiai nežino, kokių priemonių imtis, kad tinkamai apsaugotų savo išmaniuosius.

Programėlių parduotuvėse egzistuoja nemažai įvairių antivirusinių aplikacijų, slaptažodžių tvarkyklių ir kitų naudingų įrankių telefono kibernetinei saugai didinti, bet naivu tikėtis, jog visas jas vartotojas įsidiegs ir reguliariai naudos. Dėl šios priežasties išmaniųjų įrenginių operacinių sistemų kūrėjai stengiasi, kad mobilieji prietaisai pirkėją pasiektų jau su gamykliškai įdiegtomis saugumo sistemomis, kaip „Google Play Protect“. Pastaroji padeda identifikuoti kenkėjiškas programėles ir jas neutralizuoti.

Problema ta, jog šios sistemos įrenginį skenuoja tik tam tikrais laiko intervalais ir apima tik dalį visų išmaniajam telefonui kylančių pavojų. Minėtas spragas užpildyti sėkmingai gali tokios gamykliškai papildomai diegiamos saugumo platformos, kaip „Knox“, kurios be jokio vartotojo įsikišimo įrenginio patikrą vykdo nuolatos ir akimirksniu aptinka įtartiną programėlei suteiktų leidimų pakeitimą bei kitas panašias subtilias įsilaužimo formas. Tuo metu naudojant telefoną darbo reikmėms, platforma taip pat praverčia, kadangi leidžia įrenginio sauga nuotoliniu būdu rūpintis organizacijos IT skyriui.

Kitas požymis, kuris, mano nuomone, šiais laikais apibrėžia išmaniojo prietaiso saugumą – ilgas programinės įrangos atnaujinimų teikimo laikotarpis. Kad ir kokias saugumo sistemas beįdiegtume į telefoną, programišiai ilgainiui vis tiek ras spragų, kurias gali panaudoti įsilaužimui ar duomenų pasisavinimui. Todėl gamintojai su jais priversti žaisti savotišką katės ir pelės žaidimą bei reguliariai užtaisyti programinės įrangos pažeidžiamumus. Na, o kadangi rinkoje stebima tendencija, kad vartotojai išmaniuosius linkę keisti vis rečiau, standartinio dvejų metų laikotarpio nebepakanka. Turėdami tai omenyje, mes, „Samsung“ ir dar pora kitų gamintojų, savo naujausiems modeliams įsipareigojome saugumo pataisymus siųsti mažiausiai ketverius metus. Taip žmonės saugumo prasme nebebus skirstomi pagal jų turimo įrenginio senumą.

Dar viena nauja išmaniųjų telefonų saugumo tendencija – saugoti juose esančius duomenis ne tik nuo virtualios, bet ir nuo fizinės vagystės. Kitaip nei ant mūsų stalo stovintis kompiuteris, išmanusis gali nesunkiai iškristi iš kišenės taksi automobilyje, po susitikimo su draugais savaitgalį būti paliktas bare ar įžūliai pavogtas įgudusių kišenvagių. Nepaisant to, kad esate nustatę atrakinimą kodu ar piršto antspaudu, pažangią įrangą turintys programišiai vis tiek gali pasisavinti duomenis, fiziškai modifikavę už saugumą atsakingas mikroschemas ar nuskaitę išmaniojo atmintinę.

Vertinant tai, jog didelė vartotojų dalis telefone yra išsaugoję banko kortelių duomenis, prisijungimus prie elektroninės bankininkystės programų, darbinių programų ir asmenines nuotraukas saugančių debesijos talpyklų, labai svarbu, kad šie privatūs duomenys į blogų kėslų turinčių asmenų rankas negalėtų patekti ir tokiu sudėtingu būdu. Nuo to apsisaugoti padeda šiemet į kai kuriuos išmaniuosius telefonus atskirai nuo bendros atmintinės pradėtos diegti jautriausią informaciją saugančios šifruotos talpyklos, kurių neįmanoma nuskaityti ne tik „Android“ virusams, bet ir pažangiausią fizinio nuskaitymo įrangą turintiems programišiams.

Kadangi išmaniųjų telefonų naudojimosi laikas ir toliau nesustabdomai auga, neabejoju, kad natūralus inovacijų progresas ateityje suteiks dar daugiau pažangių duomenų apsaugos priemonių, kurios taps ne išskirtine tam tikrų išmaniųjų modelių privilegija, o norma. Tačiau svarbu suprasti, jog mūsų saugumas kibernetinėje erdvėje yra nesibaigianti kelionė, už kurią vienodą atsakomybę turi prisiimti ne tik mobiliųjų įrenginių gamintojai, bet ir patys vartotojai.