Daugelis Vakarų valstybių jau senokai naudoja žalos mažinimo politikas, siekdamos mažinti nuostolius, kuriuos sukelia žmonių prekių, produktų ar paslaugų, tokių kaip tabakas, alkoholis, lošimai ir pan., vartojimo įpročiai. Ar Lietuvoje pakanka mokslinių tyrimų, kurie padėtų priimti tinkamus sprendimus siekiant mažinti žalą sveikatai ir ekonomikai? Tikrai ne.
Labiausiai pasigendu visuomenės sveikatos tyrimų. Pavyzdžiui, ar žinome atsakymą kad ir į tokį paprastą klausimą, kokią naudą valstybei atneša paspirtukų verslas, o gal neatneša? Nauda turėtų būti skaičiuojama taršos mažinimo principu, o žala – nelaimingų atsipirkimų dažniu, bet kol nėra atlikta tyrimų, nežinau, ar paspirtukai yra daugiau nauda, ar žala. Kita mano visą gyvenimą sprendžiama problema – ar verta investuoti į ligų prevenciją per sveikatinimo sistemą, o jei verta, tai kiek? Šį klausimą kažkada nagrinėję Europos mokslininkai nustatė, kad 1 euras, investuotas į ligų prevenciją, kompensuoja 10 eurų, kuriuos vėliau reiktų sumokėti gydant ligas. Bet mes patys to niekada netyrėme. Dar vienas seniai neduodantis ramybės klausimas – ar pensinio amžiaus ilginimas yra nauda, ar žala visuomenei ir valstybei?
Abejonių, manau, nekelia tik faktas, kad sveikesnis visuomenės narys yra valstybės siekinys ir strateginis tikslas. Sveikatos sistemoje galima būtų atlikti įvairių mokslinių tyrimų ir tokiu būdu sustiprinti priimamų sprendimų patikimumą, tačiau susiduriame su iššūkiais. Vienas iš jų yra finansavimas: moksliniams tyrimas skirtos lėšos visuomet yra nedidelės, kas iš esmės nekeičia esamos situacijos. Be to, atliekant tyrimus vienoje ar kitoje sveikatos apsaugos politikos srityje tenka susidurti su duomenų trūkumu arba jų validumo iššūkiais.
Tik vienas VU mokslininkų atliktas tyrimas jau kelinti metai aptarinėjamas viešai. Jame analizuojama mokesčių, tiksliau, akcizų taikymo politika. Tačiau sprendimų priėmėjų – politikų, ar valstybinių įstaigų, siūlomi sprendimai tikrai itin retai grindžiami mokslininkų tyrimais. Nors, atrodytų, Vilniaus universitetas yra valstybinis universitetas, kuriame pajėgumus stiprina gausus skaičius įvairiose mokslo srityse dirbančių specialistų, kurie neabejotinai suinteresuoti dalyvauti moksliniuose ar taikomuosiuose tyrimuose. Tačiau tos pačios valstybės įstaigos retai kada kreipiasi į mus, o jei ir kreipiasi, tai siūlomas atlygis yra labai menkas.
Bus rengiama Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“. Mes galėtume prisidėti, arba, dar tiksliau – mes labai norėtume padėti, kad šioje strategijoje sveikatos apsaugos politika būtų grįsta moksliniais faktais. Norėčiau, kad akcizo klausimo sprendimas būtų valstybės įstaigų analizės laukas. Norėčiau matyti tyrimą, kuris apskaičiuotų privačių sveikatos įstaigų teikiamą naudą šalies eksportui gydant iš užsienio atvykusius svečius. Taip pat labai norėčiau įrodyti, kokią didelę naudą duoda investicijos į viešą poilsio infrastruktūrą – dviračių takus, lygumų slidinėjimo trasas, miesto parkus. Tas pats visuomenės senėjimas gali tapti didele ekonomine našta valstybei, tačiau kartu galėtų būti nuostabi galimybė pakeisti vyresnio amžiaus žmonių ateitį ir tikrai nepadidinant naštos valstybei.
Valdžia turi didelį kiekį galvosūkių, kurių sprendimus galėtų padėti rasti Vilniaus universiteto mokslininkai, tik svarbu, kad mūsų argumentų ar įrodymų reikėtų, o politika nebūtų grindžiama vyraujančiomis nuostatomis ir stereotipais. Nes neteisingi sprendimai ilgesnėje perspektyvoje mums pernelyg brangiai kainuoja.
