Kodėl tai panašu į azartinius lošimus?

Azartiniai lošimai yra gana smarkiai bene kiekvienos valstybės reguliuojama veikla, kuriems reikalingos licencijos. Panagrinėjus Europos Sąjungos šalių azartinių lošimų apibrėžimus, azartiniams lošimams būdingi šie trys elementai: (i) mokamas dalyvavimas (privaloma sumokėti pinigais ar piniginę vertę turinčiais daiktais už dalyvavimą azartiniame lošime); (ii) atsitiktinumas (dalyvavimo lošime rezultatas visiškai ar iš dalies nustatomas atsitiktinai); (iii) atlygis (dalyvis gali laimėti prizą (pinigus ar piniginę vertę turintį daiktą)). Nors „lobių skrynių“ tipų yra įvairių, ne visos jos turi azartinių lošimų požymių ar elementų.

Dėmesį reikėtų atkreipti tik į tuos vaizdo žaidimus, kuriuose yra šie elementai: (i) virtualus daiktas perkamas už realius pinigus (žaidėjas „lobių skrynią“ perka už realius pinigus); (ii) atlygis suteikiamas atsitiktinai (atlygis nustatomas ne iš anksto, o pagal žaidimo algoritmą, todėl žaidėjas nežino ką gaus); (iii) atlygis turi realią piniginę vertę (gali būti iškeistas į realius pinigus parduodant virtualų daiktą). Kitaip tariant, „lobių skrynios“ tai virtualūs daiktai vaizdo žaidimuose, kuriuos galima nusipirkti už realius pinigus, o šių daiktų turinys – atsitiktinai parinktas ir turintis realios vertės atlygis. Tokių azartinių lošimų požymių ar elementų buvo galima arba dar galima rasti „CS:GO“, „PUBG“, „Team Fortress 2“ žaidimuose.

Europoje nuomonės išsiskiria

Azartinių lošimų reglamentavimas patenka į ES valstybių narių nacionalinių kompetencijų ribas, todėl vietinės priežiūros tarnybos vaizdo žaidimus, turinčius azartinių lošimų požymių ar elementų, vertina skirtingai. Nors daugelyje ES valstybių tokie vaizdo žaidimai nėra teisiškai laikomi azartiniais lošimais (remiantis Europos parlamento Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto prašymu atliktu tyrimu apie „lobių skrynių“ poveikį vartotojams), tačiau Belgija ir Nyderlandų karalystė „lobių skrynias“ laiko azartiniais lošimais. Todėl abi priežiūros institucijos nurodė vaizdo žaidimų kūrėjams pašalinti tokius žaidimo elementus iš šių rinkų.

Pagrindinis skirtumas dėl kurio Belgijos ir Nyderlandų karalystės priežiūros institucijos pasuko kitu reguliavimo keliu (nors iš esmės azartinių lošimų apibrėžimas nesiskiria nuo kitų šalių) – skirtingas atlygio interpretavimas. Belgija laikosi nuomonės, kad atlygis gautas iš azartinių lošimų nebūtinai turi būti piniginės vertės. Kitaip tariant, nėra reikalaujama, kad atlygis gautas iš „lobių skrynios“ turėtų būti konvertuojamas į realius pinigus. Pakanka, kad toks atlygis turėtų vertę pačiam žaidėjui, pavyzdžiui, būtų retas. Pasak Nyderlandų priežiūros institucijos neužtenka, kad atlygis turėtų individualią vertę pačiam žaidėjui, atlygis būtinai turi turėti ir rinkos vertę. Pavyzdys - galimybė žaidėjams prekiauti virtualiais daiktais už realius pinigus, tarkime, per trečiųjų paslaugų teikėjų platformas, nepaisant to, kad žaidimų kūrėjai savo sąlygose tokią veiklą draudžia.

Lietuvoje pilka zona

Lietuvoje azartinius lošimus reglamentuoja azartinių lošimų įstatymas. Šis įstatymas azartinį lošimą apibrėžia kaip žaidimą arba abipuses lažybas pagal nustatytą reglamentą, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos, o laimėjimą arba pralaimėjimą lemia atsitiktinumas, kokio nors įvykio arba sporto varžybų rezultatas. Kitaip tariant, azartiniams lošimams Lietuvoje taip pat būdingi jau anksčiau minėti trys elementai: (i) mokamas dalyvavimas, (ii) atsitiktinumas ir (iii) atlygis.

Visgi, kaip ir kitose šalyse, išlieka atviras klausimas – kaip plačiai yra interpretuojamas piniginis laimėjimas? Jeigu piniginis laimėjimas suprantamas pažodžiui, tuomet „lobių skrynios“ greičiausiai nebūtų laikomos azartinio lošimo dalimi ir atvirkščiai, aiškinant plečiamai (Nyderlandų karalystės pavyzdžiu) – vaizdo žaidimas galėtų būti laikomas turintis azartinių lošimų požymių ar elementų. Tačiau, net vaizdo žaidimui ir atitinkant visus azartinių lošimų elementus, šiuo metu azartinių lošimų įstatymas nenumato galimybės tokius žaidimus legaliai paleisti į rinką dėl paprastos priežasties – įstatymas numato tik tradicinių lošimų licencijų rūšis, kurios netinka vaizdo žaidimams, turintiems azartinių lošimų požymių ar elementų.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos rinką atranda vis daugiau vaizdo žaidimų kūrėjų, šis klausimas gali tapti vis aktualesniu, o azartinių lošimų sąvokos interpretavimas diktuoti ir žaidimų turinį.