Tarp naujų tikslų – aplinkosauga, socialinė atsakomybė, papildomos iniciatyvos. Viešųjų finansų naudojimu nuspręsta ne tik patenkinti valstybės ir visuomenės poreikius, tačiau ir siekti papildomų tikslų – skatinti visuomenei ir valstybei naudingas iniciatyvas, pasiekti valstybės keliamus tikslus. Didelis dėmesys nuo šiol bus skiriamas aplinkos apsaugos, inovacijų skatinimo socialinių tikslų įgyvendinimui. Tokia praktika atitinka ir Europos Sąjungos bendrąjį kursą. Ypač tai aktualu šiomis dienomis, kai Europos Sąjunga susiduria su energetine krize, kurios ilgalaikiu sprendimu gali būti tik žaliasis kursas, mažesnė įtaka klimato kaitai.
Konkrečiai, viešųjų pirkimų tikslas nuo šiol bus ne tik racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas, tačiau ir laikytis aplinkos apsaugos, socialinės ir darbo teisės įsipareigojimų, skatinti inovatyvių produktų pasiūlą, mažinti socialinę atskirtį ir pan. Šie tikslai privalės atsispindėti kiekviename vykdomame viešajame pirkime, o pirkimo laimėtoju turėtų būti skelbiamas geriausiai šiuos tikslus padėsiantis įgyvendinti tiekėjas.
Pirkimų centralizavimas ir naujo centrinių perkančiųjų organizacijų tinklo kūrimas. Įstatymų leidėjas vis labiau skatina centrinių perkančiųjų organizacijų kūrimą ir centralizuotų viešųjų pirkimų vykdymą tais atvejais, kai perkamos „kasdieninio“ naudojimo prekės, paslaugos ar darbai. Nuo šiol perkančiosios organizacijos tik išimtiniais atvejais galės pačios vykdyti „kasdienius“ pirkimus.
Numatoma, jog veiks ne tik viena centrinė perkančioji organizacija, tačiau ir regioninės bei valstybinių įmonių grupių centralizuotos perkančiosios organizacijos, aptarnausiančios atitinkamos savivaldybės ar įmonių grupės perkančiąsias organizacijas. Kitaip tariant, siekiant užtikrinti kokybiškų centralizuotų viešųjų pirkimų vykdymą bus kuriamos specializuotos centrinės perkančiosios organizacijos. Nors viešųjų pirkimų centralizavimo idėja vertinama nevienareikšmiai, tačiau mažai kas ginčijasi, jog masto ekonomijos dėka galima sutaupyti valstybės lėšas, o centralizuoti pirkimai mažina korupcijos riziką, reikšmingai sumažina administracinę naštą, ginčų riziką.
Viešųjų pirkimų specialistų atestavimas ir reikalavimai pirkimų komisijų nariams. Įstatymo pakeitimais išsprendžiama įsisenėjusi problema, kuomet viešuosius pirkimus vykdydavo reikiamų žinių neturintys specialistai. Nuo šiol bent vienas pirkimo komisijos narys privalės būti viešųjų pirkimų tarnybos atestuotas, viešųjų pirkimų specialisto pažymėjimą turintis asmuo. Tuo tarpu pirkimo komisijų veikloje bus draudžiama dalyvauti politikams ir asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams. Tokiu būdu depolitizuojant pirkimo komisijų darbą.
Supaprastintos mažos vertės pirkimų procedūros. Atsižvelgiant į infliaciją bei siekiant sumažinti administracinę naštą, padidintos mažos vertės pirkimų ribos. Žodžiu bus galima sudaryti iki 5 000 EUR (be PVM) vertės sutartis (iki šiol buvo 3000 Eur be PVM), o neskelbiamus mažos vertės pirkimus vykdyti įsigyjant iki 15 000 EUR (be PVM) vertės prekes, paslaugas ir darbus (iki šiol buvo 10 000 Eur be PVM).
Apskritai panaikinama pareiga prekes, paslaugas ar darbus įsigyti viešaisiais pirkimais toms perkančiosioms organizacijoms, kurių bendra sutarčių vertė per paskutinius finansinius metus neviršija 30 000 EUR (be PVM). Šis įstatymo leidėjo žingsnis reiškia, jog pasiekėme tam tikrą brandą viešųjų finansų valdyme. Įstatymų leidėjas iš esmės nusprendė, jog mažosios perkančiosios organizacijos reikalingas prekes, paslaugas, darbus efektyviau įsigys neorganizuodamos viešųjų pirkimų procedūrų, o vykdant mažos vertės pirkimus korupcijos rizika yra žema, todėl nebūtina itin griežta tokių išlaidų kontrolė.
Galiausiai, sukuriant bet kokį procesą būtina vertinti šio proceso administravimo kainą. Perkančiosioms organizacijoms, kurios vykdo kelis mažos vertės viešuosius pirkimus per metus, šiuo metu tenka nepagrįstai didelė administracinė našta, poreikis turėti ar pasitelkti viešųjų pirkimų specialistus ir pan. Todėl šis įstatymų pakeitimas leis racionaliau naudoti mažųjų perkančiųjų organizacijų turimas lėšas, žmogiškuosius išteklius.
Didesnis dėmesys kainos ir kokybės santykiui, o ne tik mažiausiai kainai. Perkančiosios organizacijos privalės ne mažiau kaip pusę viešųjų pirkimų vykdyti vertindamos siūlomų prekių, paslaugų ar darbų kainos ir kokybės santykį, o ne vien kainą. Tokiu būdu yra skatinama visapusiškai įvertinti viso perkamų prekių, paslaugų ar darbų gyvavimo ciklo „kainą“, kuriamą vertę už pinigus.
Reikia pažymėti, kad mažiausios kainos kriterijus jau daugelį metų yra linksniuojamas kaip ydingas būdas įsigyti reikalingas prekes, paslaugas ar darbus. Vien mažiausios kainos kriterijaus naudojimas lemia, kad neįvertinami pirkimo objekto eksploataciniai kaštai, kokybė ir pan.
Nors dažnu atveju posakis „Skūpus moka du kartus“ perkančiosioms organizacijoms yra žinomas iš praktikos, tačiau pokyčiai šioje srityje dėl įvairių priežasčių vyksta vangiai. Todėl sveikintinas įstatymo leidėjo žingsnis įpareigoti perkančiąsias organizacijas daugiau dėmesio skirti ne įsigijimo kainai, o kainos ir kokybės santykiui.
Apibendrinant, įstatymų pakeitimai ne tik atliepia naujausią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tačiau yra drąsus žingsnis į priekį, siekiant efektyvesnių, mažiau administracinių kaštų reikalaujančių, profesionalesnių bei valstybės tikslus padedančių įgyvendinti viešųjų pirkimų. Praktika parodys, ar visi įstatymų leidėjo tikslai pasieks norimą rezultatą, ar vis dėlto teks grįžti prie įstatymų tobulinimo.
