Iš tiesų, aš esu dėkingas ir visi turėtume padėkoti ministrei, kad ji išdrįso pasakyti nepatogią, bet tiesą – Lietuvai reikia kuo daugiau daug uždirbančių žmonių. Ne kalbų apie mistinius „vidutinių pajamų spąstus“ ne odžių ir balandžių apie „aukštą pridėtinę vertę“ kuriančią ekonomiką, o daugiau didelius atlyginimus mokančių verslų, daugiau didelius atlyginimus uždirbančių darbuotojų – daugiau kompetentingų žmonių, kurių paslaugas galima parduoti brangiai.

Jeigu iki šios eilutės vis dar esate su manimi ir iš pasipiktinimo kraujas neužtemdė akių, tai pasitelksiu skaičius.

Pirma, 70 proc. šalies biudžetų (valstybės, savivaldybių, Sodros ir sveikatos draudimo) yra surenkama iš gyventojų sumokamų mokesčių ir įmokų (GPM, PVM, socialinio ir sveikatos draudimų, dalies akcizų).

Lietuvoje daugiausiai uždirbančių (3000 eurų ir daugiau, neatskaičius mokesčių) pernai spalio mėnesį buvo 54 126 žmonės. Jų minimali sumokėta mokesčių ir įmokų suma 2020 metais siekė 779 414 400 eurų, t. y. beveik 800 mln. eurų.

Tuo tarpu 112 137 asmenų uždirbę minimalią algą ar mažiau sumokėjo 215 303 040 eurų mokesčių ir įmokų.

Taigi, 2 kartus didesnė grupė žmonių sumokėjo 3,62 karto mažiau mokesčių ir įmokų. Arba daug uždirbantis žmogus sumokėjo 7,5 karto daugiau nei mažiausiai uždirbantis.

Ir tai neskaičiuojant sumokamų akcizų ir PVM, kai žmonės leidžia savo uždirbtus pinigus. Kas, visiškai suprantama, jog daugiau uždirbantys atitinkamai daugiau išleidžia vartojimui (nes gali), taigi sumoka dar daugiau PVM ir akcizų.

Bet ką daro politikos grandai šiame kontekste? Be įprastų pasvarstymų apie solidarumo mokesčius, dar didesnį progresyvumą daug uždirbantiems, dar elgiasi kaip tadai blindos, leninai ir stalinai: „gėdinti, linčiuoti, atimti ir padalinti“.

Štai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas „liaudžiai“ įduoda nusidėjėlius – jų niekaip neateinančios gerovės „kaltininkus“ – 130 notarų ir 180 antstolių. Tarsi jie laikytų už rankos ir neleistų kitiems 1,3 milijono šalies gyventojų uždirbti daugiau.

Kartais girdime ir apie analogiškus „siurbėles“ ūkininkus – 83.511, kurie turbūt grandine prie kuolo laiko pririšę likusius tautiečius, maitina žole ir neleidžia nieko kito dirbti, už ką būtų mokama daugiau.

O didžiausią nusikaltimą neva padarė tie 770 asmenų (670 juridinių ir 100 fizinių), kurie 2020 metais įgijo automobilius, kurių vertė viršija 50 000 eurų!

Ir, žinoma, šiai gražiai pasakai visiškai netinka faktas, jog tokios vertės automobilio įsigijimo PVM, kuris siekia 21 proc., nėra grąžinamas. Jog perkant pigesnį automobilį mažiau PVM būtų sumokėta į biudžetą, o nuo sutaupytos sumos būtų mokamas jau tik 15 proc. siekiantis pelno mokestis. Bet kam ta matematika, lai sukasi VMI ratai, lai lenda į kelių eismo kameras, siuntinėja užklausas – gaudo vėją laukuose.

Perdalinimo spektaklis labai patrauklus, efektingas. Iki visiško bestselerio tetrūksta tik Rusiją ir Baltarusiją primenančių ginkluotų juodųjų žmogeliukų reidų į „mokesčius slepiančias“ įmones. Bet šio spektaklio finalas labai jau nekoks.

Štai šių metų antrojo pusmečio „Sodros“ duomenys: didžiausi atlyginimai popieriuje fiksuoti tarp IT vadovų – 3 635 eurai, programinės įrangos kūrėjų – 3 394 eurai. Savo protu šiuos pinigus uždirbantys, jau ir šiaip jaučia neteisybę dėl įmokų ir išmokų lubų disproporcijos. Susirgę jie gautų tik pusę savo altyginimo.

Tai noras dar daugiau melžti daugiausiai pieno duodančias karves pasiteisina tik trumpuoju laikotarpiu – iki kol jos užverčia kojas arba pabėga. Ilgalaikis sprendimas – gausinti daug pieno duodančių karvių skaičių bandoje.

Būtent pastarasis Ekonomikos ir inovacijų ministrės pasiūlymas ir yra nukreiptas į augimą: ekonomikos, biudžeto, gerovės. Galima diskutuoti dėl priemonės: ar GPM lengvata yra pakankama, ar ją reikėtų stiprinti, ar pasirinkta žmonių grupė „lietuvių talentai užsienyje“ yra gera, ar ja reikėtų plėsti. Svarbiausia – kryptis yra teisinga.

Prisiminkime daugiau nei dešimties metų istoriją, kai į Lietuvą buvo atviliotas „Barclays“. Kiek buvo tuo metu žandų pūtimo dėl skirtų subsidijų. Bet faktas tas, kad tos subsidijos šimteriopai atsipirko, kai į Lietuvą pradėjo keltis kiti paslaugų ir IT centrai, kai ėmė augti IT specialistų atlyginimai ir žmonės – talentai – ėmė grįžti iš užsienio.

Daugiau daug uždirbančių žmonių čia, Lietuvoje, daugiau mokesčių į biudžetą ir daugiau pinigų, nutekančių į restoranus, kavines, kirpyklas, būstus, aukles, švietimą, mediciną, žemės ūkį, valymo paslaugas ir t.t., ir pan. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad sulig 11 eurų, kuriuos uždirba IT sektorius, 9 eurus uždirba kiti sektoriai, teikiantys jam paslaugas.

Idėja į Lietuvą kviesti talentus, mano nuomone, prilygsta kunigaikščio Gedimino laiškams, kviečiant amatininkus iš visos Europos. Gediminas siūlė nuolaidas, apsaugą ir garantijas. XXI amžiuje Lietuva turi tapti talentų ir kuriančių darbdavių žeme. Ir vien čia šiuo metu gyvenančių žmonių ir pajėgumų mums nepakaks.

Pagal patvirtinto Nacionalinio pažangos plano tikslus, 2030 metais IRT sektorius turi sudaryti 9,3 proc. BVP (2018 m. buvo 5,03 proc.). Inžinerinė pramonė – 7,69 proc. BVP (2018 m. – 5,66 proc.), biotechnologijos – 5 proc. BVP (2016 m. – 0,87 proc.).

Tam reikia kvalifikuotų ir motyvuotų žmonių.

IT sektoriuje šiuo metu dirba 32 000 daug uždirbančių specialistų. Tarp kitko, 1 iš 4 didžiausius atlyginimus uždirbančių žmonių yra būtent IRT sektoriaus darbuotojas.

Per metus švietimo sistema „paruošia“ apie 2000 naujų IT kompetencijas turinčių specialistų. Tokiais tempais 2030 m. teturėsime 50 000 žmonių dirbančių IRT sektoriuje, kai norint pasiekti 9,3 proc. BVP dalį reikia 70 000. Trūks 20 000 specialistų ir šis trūkumas neleis realizuoti Lietuvos potencialo, padidinti gerovės ir valstybės biudžeto. Pridėkime dar inžinerinę pramonę, biotechnologijas. Akivaizdu, kad teks naudotis ir salės pagalba.

Ir nors tapti talentų traukos centru vien GPM lengvatos nepakaks, bet dėl to nereikia žudyti tokios krypties idėjos. Verčiau imti kartu sukurti ir įgyvendinti veiksmų planą, kuris leistų turėti Lietuvoje daugiau daug uždirbančių žmonių. Galbūt ir mokančių mažesnį GPM tarifą, bet padedančių uždirbti daugiau visiems, taip pat ir tiems, kuriems gyvenime mažiau pasisekė.