Kai šalyje žemiau skurdo ribos gyvena kas penktas gyventojas, apie kainų kilimą, kaip apie vienareikšmį gyvenimo lygio gerėjimą, kalbėti būtų neprotinga. Tam tikra visuomenės dalis tokio finansinio spaudimo savo jėgomis tiesiog neatlaiko. Vis dėlto, ar tik valstybė, tai yra – mes visi, turi tapti tuo nepakeičiamu kainų pokyčių sugertuku? Jei taip, tuomet nacionalizuokime degalines ir parduotuves: važiuosime pigiais degalais ir pigiai valgysime bei rengsimės.
Pirmas faktas. Lietuva nėra elektrą gaminanti šalis – apie 60 proc. jos mes importuojame. Vadinasi, net jei išvengtume brangstančių žaliavų vietoje gamindami elektrą, vis tiek didžiąja dalimi priklausytume nuo situacijos didmeninėje rinkoje. Tad neturėkime daug iliuzijų. Didmeninėje rinkoje apsiperka ir nepriklausomi elektros tiekėjai, ir valstybinis elektros tiekėjas taip pat. Vadinasi, lėčiau ar greičiau, bet į didmeninės kainos augimą sureaguosime irgi visi, o visuomeninis elektros energijos tarifas neliks nepajudinamai žemas.
Kitas labai svarbus aspektas yra tai, ar šis rekordinis elektros kainų pakilimas yra trumpalaikis, ar turi šansų išsilaikyti ilgiau? Prognozės šiuo klausimu skiriasi nuo tvirto tikėjimo, kad tokia situacija yra laikina, iki manymo, kad toks optimistinis požiūris neturi pagrindo. Iš tiesų, niekas nežinome ir negalime suteikti garantijų, kad po pusmečio elektros kainos nukris. Gal kaip tik atvirkščiai: dar labiau išaugs, nes daug ženklų būtent tai ir signalizuoja. Artėjantis šaltasis sezonas ir laukiantis elektros bei kitų energetinių išteklių vartojimo pikas neleidžia tvirčiau tikėtis, kad jos galėtų pasukti žemyn.
Na, ir trečias dalykas. Jei sutariame, kad nenorime mokėti už elektrą brangiau ir mieliau tą nemalonų momentą nustumtume kuo toliau į ateitį, neužmirškime, kad verslas jau skaudžiai pajuto elektros kainų išaugimą, todėl anksčiau ar vėliau kaip galutiniai vartotojai šį kaštų padidėjimą padengsime įsigydami prekes ar paslaugas, taip netiesiogiai, bet vis tiek sumokėdami už pabrangusią elektrą.
Situacija yra tokia, kokia yra. Elektros kainų pasiutpolkė mūsų neaplenks, todėl paieškokime, ką būtų galima išstumti į priešakines fronto linijas. Čia fantazijai vietos iš esmės nepalikta, tą pasišovė daryti valstybė. Tai yra, pristabdyti antram etapui priskirtų namų ūkių migravimą į konkurencingą laisvąją rinką ir bent pusmečiu ilgiau apie 500 tūkst. šalies namų ūkių leisti pasilikti visuomeninio tiekėjo taikomą reguliuojamą elektros tarifą.
Viskas būtų puiku, jei valstybė turėtų atskirą aukso puodą tokioms situacijoms ir tas aukso puodas nebūtume mes. Dirbtinai pristabdant nepasitenkinimą galinčių sukelti elektros dedamųjų didinimą, „aukų“ išvengti nepavyks. Iš esmės piliečiai savo mokesčiais (taip pat ir tie, kurie jau yra laisvoje elektros rinkoje) turės padengti šias subsidijas. Be to, skirstomųjų tinklų operatoriui lėšos infrastruktūrai taip pat yra gyvybiškai būtinos tam, kad nepalankių orų metu ne tūkstančiais, o bent šimtais skaičiuotume be elektros likusius namų ūkius.
Šiais metais elektros tiekėją turi pasirinkti 778 tūkst. vartotojų, iš kurių trečdalis tą jau padarė ir turi galiojančias sutartis su pasirinktomis nepriklausomomis elektros tiekimo įmonėmis. Faktas, kad jie jau išėjo į laisvą elektros rinką ir šiltnamio sąlygų kitiems vartotojams sudarymą vertins kaip neteisybę.
Mums ši rekordinių kainų situacija irgi yra labai nemaloni. Jei neamortizuotume trumpojo laikotarpio elektros pabrangimo, kilovatvalandės kaina šiuo metu būtų ne 19-a, o 32-35 centai. Todėl manyti, kad nepriklausomi rinkos dalyviai kažkaip išskirtinai naudojasi ir pelnosi iš susidariusios situacijos, būtų neteisinga, nes taip nėra. Ar teisinga valstybei užmesti dvigubą naštą tiems 30 proc. elektros vartotojų, kurie jau yra laisvoje rinkoje, ir tikėtis, kad jie atlaikys ne tik savo, bet ir likusių 70 proc. iššūkius? Galbūt, jei per šią savaitę iš esmės pasikeitė iki šiol galioję lygiateisiškumo principai.
