Maisto gamintojai irgi mąsto ne tik apie gyvūnų gerovę ir kovotojus už ją, bet ir apie tai, kaip maisto vartojimas spartina klimato kaitą ir kuria kitas ekologines bėdas. Todėl ieško naujausių būdų suteikti žmonėms galimybę valgyti nekenkiant aplinkai. Šįkart noriu pakalbėti apie mėsos ir daržovių auginimą laboratorijose – ir kodėl lysvės ir karvės iš ūkių kraustysis į mėgintuvėlius.
Karvės nereikia, užtenka kamieninių ląstelių
Kad ir kaip (kol kas) keistai tai skambėtų grilio mėgėjams, Mastrichto universiteto profesorius Markas Postas teigė, kad mėgintuvėlyje užaugintos mėsos ląstelės – mėsėdžių ateitis. M. Postas išgarsėjo 2013 m. pagaminęs pirmąjį pasaulyje laboratorijoje užaugintos mėsos mėsainį. Pirmasis maltinukas, kainavęs per 300 tūkst. dolerių, buvo sukurtas iš karvės kamieninių ląstelių. Kadangi kamieninių ląstelių naudojimas medicinoje vis labiau plėtojamas, panašiu į medicininį būdu ir buvo užauginti maistui skirti riebalai ir raumenys, pasitelkus augimą skatinančias chemines medžiagas. Galiausiai gautas nesimpatiškas balkšvas maltinukas buvo nudažytas burokėlių sultimis, kad išvaizda labiau primintų įprastą mėsą.
Mokslininkai įsitikinę, kad tokia mėsa padės sumažinti gyvulininkystės neigiamą poveikį aplinkai, išspręs maisto trūkumo problemas bei sumažins mėsos atliekų kiekį (kaulų, sausgyslių ir pan.). Kitas dalykas, kodėl vartotojai, kurie tiesiog galvoja apie save ir savo mitybos įpročius, turėtų tokią mėsą rinktis? Auginimas mėgintuvėlyje atveria galimybę ją sukurti būtent tokią, kokia bus tinkamiausia tam žmogui. Tarkime, žmogus alergiškas vienam baltymui, esančiam mėsoje – jam užaugins mėsą be šio baltymo. Kitam trūksta (o kam šiandien netrūksta) vitamino D – jį irgi galima įterpti į auginamos mėsos „receptą“.
„Švaresnės“ mėsos gamyba gyvūnų ir gamtos mylėtojams žada gražią ateitį, bet kol kas ji turi ir trūkumų. Nors 300 tūkst. dolerių maltinuko gamyba pinga, mėsos konkurentė – augalinės kilmės, pavyzdžiui, sojų „mėsa“ dar ilgai galės būti gaminama daug pigiau. Klausimų kelia ir laboratorinės mėsos skonis. Be to, ląstelės, auginamos in vitro (bandymų) aplinkoje, lengvai pasiduoda įvairioms genetinėms modifikacijoms, o tai – puikiausia terpė įvairioms genų manipuliacijoms, todėl kyla diskusijų apie galimą žalą.
Supermaistas iš mėgintuvėlio
Laboratorijose maisto produktus augina ir daugina ne tik mėsos, bet ir daržovių augintojai. Pastarieji kuria „super daržoves“, apsieisiančias be chemikalų ir pesticidų. Pavyzdžiui, įprastai auginamos lapinės daržovės greitai vysta ir pūva, o jų laboratorinės „super sesės“ ilgiau išlaikys prekinę išvaizdą: jos pus lėčiau, nes laboratorijoje nėra puvimą skatinančių mikroorganizmų. Daržovių auginimo mėgintuvėliuose padalinius greičiausiai valdys robotai, o auginamų maisto produktų sudėtis bus galima pritaikyti pagal vartotojų poreikius. Galutiniame rezultate in vitro maistas turės sveikatai palankų riebalų rūgščių profilį, daug mineralų ir vitaminų.
Į maisto inovacijas jau atsižvelgė ir mūsų, duonininkų, rinkos žaidėjai – „CERELAB“. Jų tyrimų ir plėtros centras, gaminantis kvietinių miltų duoną, sukūrė baltymų ir energijos praturtintą brioche bandelę kaip pusryčių pakaitalą slaugos ir senelių namų gyventojams. Tai – ateities supermaisto pavyzdys, kuriam masiškai gaminti nereikia didelių kaštų, o rezultatas tinka vartotojams. „Vilniaus duonos“ motininė bendrovė – „Lantmannen Unibake“ – taip pat turi inovacijų grupę, kuriančią visoms jos įmonėms. Ji dirba su naujomis koncepcijomis, kurios dar nepereina į formalų naujų produktų tyrinėjimo etapą: pavyzdžiui, tyrinėja, kokia galėtų būti naujos kartos pakuotė, kokią galėtume kepti duoną po 5 metų. Sveikumas, labiau suasmeninta, tam tikroms grupėms tinkama sudėtis – vienos iš tendencijų, į kurias ji atsižvelgia.
Ateities augalai – ne tik valgomi
Truputį nukrypsiu nuo maisto pramonės, bet pavyzdys, kurį turiu, padės suprasti, kaip veikia įvairių organinių produktų kūrimas ir auginimas pagal poreikį. Masačusetso technologijų universiteto (MIT) laboratorijos „Microsystems Technology Laboratories“ mokslininkai pradėjo bandymus su kitų augalinių ląstelių – medienos – auginimu. Juos sužavėjo idėja vietoje to, kad kirstum, pjautum, vežtum, drožtum, obliuotum ir t.t. medį, kad pagamintum stalą, vieną dieną tą stalą tiesiog išauginti iš ląstelių. Jie jau pradėjo auginti augalinį pluoštą iš ląstelių, pridėdami hormoninių medžiagų ir naudodami gelį, kuris naujai medžiagai suteikia formą. Skamba kiek baugiai – tačiau įsivaizduokite, kiek laukinės gamtos ir miškų galėtų likti nepaliesti, jei mediniai daiktai augtų fabrikuose.
Augina kitokį baltymą
Grįžkime prie maisto. Jo technologai Suomijoje „Solar Foods“ žengė dar radikalesnį žingsnį: pradėjo gaminti baltymą, pavadintą soleinu, iš oro. Soleino gamybai tereikia oro ir elektros, o iš šio baltymo galima pagaminti praktiškai bet kokį maistą. Dėl gamybos proceso (naudojant minimalų kiekį žaliosios energijos resursų, nešvaistant, nealinant dirvos ir pan.) „Solar Foods“ vadina jį „tvariausiu baltymu pasaulyje“ ir siūlo miltelių pavidalo beskoniais baltymais papildyti bet kokį jūsų valgomą patiekalą, kad būtų maistingesnis.
Maistas veikia ne tik skrandį, bet ir aplinką
Kai galvojame apie maistą kaip jo valgytojai, didžiausią dėmesį kreipiame į tai, kaip jis paveiks mus – mūsų sotumo jausmą, figūrą, sveikatą, skonio receptorius. Bet naujausias tendencijas kuria ir atsakingi gamintojai, kurie mąsto apie poveikį aplinkai, nes gyvulininkystė prie šiltnamio efekto atsiradimo prisideda labiau, nei visos pasaulio transporto priemonės kartu sudėjus, o dėl augalininkystės Žemė kasmet praranda apie 24 mlrd. tonų dirvožemio. Tad kol kas panašu, kad maistas iš mėgintuvėlio atvers mumyse naują skonio receptorių – ne saldumo ar sūrumo, o moralinio gėrio, kad saugome gamtą ir kuriame žalesnį pasaulį.
