Puikiausias to pavyzdys yra JAV duomenų analizės gigantė „Palantir“, jau 18 metų teikianti didžiųjų duomenų (angl. big data) apdorojimo programinę įrangą ir paslaugas įvairių sektorių klientams nuo „Amazon“ iki CŽV. Įstabus dalykas yra tas, kad „Palantir“ per šiuos 18 metų dar nė karto neuždirbo pelno, nors po debiuto akcijų biržoje 2020 m. pabaigoje jos akcijų vertė daugiau nei padvigubėjo. Investuotojai mato ir supranta šuoliais augančią IT rinką bei nuolatos didėjančius duomenų srautus, nuolatinius įmonių ir institucijų iššūkius, susijusius su šių duomenų apdorojimu. Būtent dėl to (taip pat vertinant ir ilgalaikius „Palantir“ santykius su JAV institucijomis, tarp kurių yra ir taupumu negarsėjančios JAV Ginkluotosios pajėgos) investuotojai įsitikinę, kad didžioji dalis „Palantir“ potencialo atsiskleis labiau technologiškai pažengusiame ateities pasaulyje, tad ir yra pasiryžę prisiimti riziką.
Lietuvoje toks požiūris į verslą irgi nėra svetimas. Verslininkai nuolatos steigia ir vysto verslus su mintimi, kad pirmojo pelno gali tekti palaukti ne vienus metus, o blogiausiu atveju savo idėją kartu su visu verslu galės tiesiog parduoti. Tai ypač matyti su vadinamaisiais startuoliais. Startuolių vystymo principas išsiskiria tuo, kad, atradus naują idėją, siekiama kuo sparčiau ją komercializuoti ir užsitikrinti rinkos lyderio poziciją, kol dar nepasivijo konkurentai. Tam tikslui į verslą metami didžiuliai finansiniai resursai kuriant idėjai reikalingą infrastruktūrą, o kovojant už kiekvieną vartotoją prekės ar paslaugos neretai teikiamos kone už simbolinę kainą. Praėjus porai metų, kai rinka jau išsikovota, nesvarbu, ar tai startuolis, ar labiau tradicinė bendrovė, reikia pradėti mėginti generuoti teigiamus pinigų srautus, galvoti apie veikimo modelių pokyčius, kurie vestų link pelno.
Nepaisant visų pastangų, pelnas nėra garantuotas ir dažnai įmones pasitinka nemalonus supratimas – esamoje rinkoje su turimu produktu pelno sugeneruoti nepavyks. Nepaisant to, tokios bendrovės durų neuždaro ir toliau dirba nuosekliai, kad ir nuostolingai. Kodėl taip yra? Vėl reikėtų prisiminti, kad svarbu ne vien skaičiai ataskaitose, bet ir turimo produkto ateities perspektyvos bei jau pritrauktų klientų vertė. Verslininkai, turėdami tai omenyje, net ir suprasdami, kad savo jėgomis pelningo veikimo nepasieks, įmonę išlaiko su siekiu ją parduoti naujiems investuotojams, kurie šios nuostolingos įmonės klientų bazę perimtų sau, o senus šios įmonės produktus patobulintų ir integruotų į savo prekių ar paslaugų ekosistemas.
Tiek esamiems akcininkams, tiek potencialiems investuotojams toks modelis išties parankus, tačiau nei vienai, nei kitai pusei nevertėtų pamiršti ir kylančių rizikų. Valdant ir ypač perkant tokias įmones ypač svarbu kruopščiai atlikti įmonės būklės priežiūros, patikros (angl. due dilligence) procedūras, nes nuostolingai veikianti įmonė linkusi turėti įvairių finansinių, teisinių ar mokestinių rizikų, kurių dalis galbūt jau spėjo materializuotis į problemas. Finansinės problemos dažniausiai pasireiškia per tokius aspektus kaip kapitalo struktūros nepakankamumai ir prasti likvidumo rodikliai, o teisiniai iššūkiai dažniausiai išlenda kaip galiojančių sutartinių įsipareigojimų su klientais ir tiekėjais niuansai.
Vertinant įmonės „sveikatą“ ypač svarbus yra mokestinis aspektas, nes turbūt niekas taip netraukia Mokesčių inspekcijos dėmesio, kaip ilgus metus mokesčių deklaracijose ir finansinėse ataskaitose rodomas nuostolis. Prasidėjus mokestiniam patikrinimui, nuostolingos veiklos priežasčių mokesčių administratorius gali mėginti ieškoti tikrindamas įvairių mokesčių mokėjimo teisingumą. Vis dėlto, kaip rodo patirtis, dažniausiais taikiniais tampa mokesčiai, susiję su darbo užmokesčiu ir, be abejo, pelno mokestis.
Be tokių tradicinių pelno mokesčio aspektų kaip atskaitymų traktavimas, nusidėvėjimo skaičiavimas ir kt., vis daugiau dėmesio sulaukia tarp asocijuotų asmenų sudaromų sandorių kainodara. Jeigu nuostolingai veikianti įmonė priklauso įmonių grupei, su kuria sudaro verslo sandorius, šie sandoriai gali labai greitai atsidurti po padidinamuoju stiklu, ypač jeigu jie stambūs. Jeigu sandoriai su grupe sudaro didžiąją dalį įmonės pardavimų arba sąnaudų, o jos funkcinis profilis ir vaidmuo grupėje labai apibrėžtas (pvz., tai yra antrinė gamybos pagal užsakymą įmonė), mokesčių inspektorius gali pagrįstai reikalauti, kad tokiai įmonei prisiimti grupės nuostolio negalima ir jai priklauso palaikyti konkrečios rinkos tyrimu pagrįstą bent simbolinį pelningumą.
Niuansai gali neaplenkti ir antrines įmones valdančių Lietuvos kompanijų – net ir visai grupei veikiant nuostolingai, pasitaiko situacijų, kuomet antrinių įmonių funkcinis profilis reikalauja joms užtikrinti bent minimalų pelningumą. Siekiant užtikrinti skaidrumą ir atsekamumą, įstatymuose numatoma prievolė įmonėms, turinčioms didesnę negu 3 mln. eurų apyvartą, su asocijuotais asmenimis sudaromus 90 tūkst. eurų per metus viršijusius sandorius (arba vienarūšių sandorių grupes) dokumentuoti specifinio formato asocijuotų asmenų tarpusavio kainodarą pagrindžiančiais dokumentais. Jeigu tokiai įmonei yra prievolė būti pasirengusiai sandorių kainodarą pagrindžiančią dokumentaciją, vien tokių dokumentų neturėjimas gali užtraukti ne tik kelis tūkstančius eurų siekiančias baudas, bet ir nepatikimo mokesčių mokėtojo šleifą.
Taigi jei įmonė veikia nuostolingai ir egzistuoja reikšmingi sandoriai su asocijuotais asmenimis, rekomenduotina pasikonsultuoti su kainodaros tarp asocijuotų asmenų (angl. transfer pricing) srities mokesčių ekspertais.
