Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš 778 tūkst. antrojo etapo vartotojų vienokį ar kitokį sprendimą jau priėmė 209 tūkst., arba daugiau kaip ketvirtadalis (27 proc.). Jie jau apgalvojo, kokio lygio rizika jiems būtų priimtina, ir sudarė sutartis su pasirinktais nepriklausomais tiekėjais. Čia išeitys yra dvi: rinktis nuo pokyčių biržoje priklausančią svyruojančią elektros kainą arba fiksuoti ją metams, dvejiems ar net trejiems.
Vartotojų apsisprendimo laikas senka, tam beliko vos trys mėnesiai. Kuo laiko mažiau, tuo atsargumo patariant daugiau, ir tai suprantama. „Aš nedrįsčiau įsipareigoti tokiam ilgam laikotarpiui“, „Mes nežinome, kokia klostysis situacija didmeninėje rinkoje“ – ir tokiuose argumentuose tikrai yra sveiko pragmatiškumo grūdas. Tačiau ne vienerius metus dirbdamas ne tik elektrą tiekiančiame, bet ir daugiausiai Baltijos valstybėse jos pagaminančiame koncerne, noriu paklausti: ar užmiršome, kaip skaudžiai į elektros kainos bangas šiemet atsimušė pirmoji, pačių stambiausių elektros vartotojų grupė? Ir, atitinkamai, kaip elgtis pakliuvusiems į antrąjį etapą.
Žvelgdami į ateities elektros pirkimo sandorius didmeninėje rinkoje matome, kad apie galimą elektros kainų mažėjimą kol kas nėra kalbos. Visas be išimties gyvenimo ir verslo sritis supurčiusios koronaviruso pandemijos sukeltas šokas jau praėjo: pasaulio ekonomika auga, kartu didėja ir energetiniai poreikiai. Be to, šaltojo sezono metu vėl patirsime elektros ir kitų energetinių išteklių vartojimo piką. Dar viena nedžiuginanti naujiena į kompaniją: energetinių išteklių kainos kyla visame pasaulyje, brangsta ir elektros kainai didelę įtaką turinčios dujos bei anglis. Labai gali būti, kad dujų ir elektros kainos didmeninėje rinkoje pramuš „lubas“.
Elektros kainos visoje Europoje laikosi aukštos, bet tarkime, kad sprendimą priimti privalančiam vartotojui iki galo nėra aišku, kuo čia dėta Europa. Ar pasaulis. Tuo, kad Lietuva nėra elektrą gaminanti šalis, didžiąją dalį jos mes importuojame. Vietoje pasigaminame apie 40 proc., o 60 proc. nuperkame iš užsienio šalių, todėl esame priklausomi nuo globalių tendencijų ir kainų.
2020 metais dėl pandemijos ir rekordiškai šiltų metų elektros paklausa buvo ypač maža, o jos kainos – rekordiškai žemos. Tai vartotojus padrąsino birža remtis drąsiau ir rinktis kintamą kainą šiems metams. O kas buvo šiemet, galima įvardinti vienu žodžiu: šokas ir panika. Šiemet buvo atsispirta nuo netipiškų aplinkybių nulemto kainų dugno, o į didėjimo kryptį sugrįžusios elektros kainos vartotojus užklupo tam visai nepasiruošusius.
Neminint konkrečių pavadinimų, kai kurie elektros tiekėjai, siūlantys trumpus kainos fiksavimus, šiemet kainą pakeitė jau 4 kartus ir jų klientai dabar už elektrą moka apie 25 proc. daugiau nei tie, kas pasirinko užfiksuoti kainą dvejų metų laikotarpiui. O pasirinkę su biržos kaina susietą produktą šiais metais moka vidutiniškai 32 proc. daugiau. Dar šiek tiek faktų. Lietuvoje elektros kaina šiemet jau yra daugiau nei 100 proc. didesnė nei pernai, nors metai dar nesibaigė. Lyginant tik rugsėjį su pernykščiu rugsėju, ji jau yra 215 proc. aukštesnė.
Ar mūsų vartotojai, istoriškai pratę prie ilgų konkretaus tarifo galiojimo laikotarpių, šiandien yra pasirengę bent kiek didesnei rizikai, neapibrėžtumui ir svyravimams? Nors pastaruoju metu viešojoje erdvėje daugiau pasisakoma už tai, kad galbūt nereikėtų ilgam laikui užfiksuoti elektros tarifo, būtent šis pasirinkimas, o ne ilgalaikė sutartis su įsipareigojimu, labiausiai nudžiugintų mažuosius elektros tiekėjus arba energetikos rinkos naujokus. Paaiškinimas čia labai paprastas. Tokiu atveju visa kainų rizika, kurią diktuoja birža, tenka vartotojui. Elektra nėra kaupiamas ar sandėliuojamas produktas, kurio „į priekį“ būtų galima pasigaminti pigiai ir pasilaikyti, todėl kainų svyravimo riziką tiesiog prisiima klientas.
Elektros gamybos ir tiekimo verslas nėra labdaringa veikla. Bet pasvarstymai, kad vartotojo „pririšimas“ ilgam laikotarpiui pirmiausiai gali neapsimokėti pačiam vartotojui, irgi nėra pagrįsti. Užtikrintos sutartys leidžia tiksliau prognozuoti elektros poreikį ir planuoti gamybą, tačiau daugiau kainų rizikos prisiimančiam paslaugos tiekėjui reikia žymiai daugiau pastangų pasirūpinti rizikos valdymo sandoriais. Aiškumas paklausos pusėje sukuria stabilumą perkančiajam, tačiau tai turi savo kainą. Štai kodėl pigesnis tarifas taikomas sutartims su įsipareigojimu grąžinti suteiktas nuolaidas nei sutartims be tokio įsipareigojimo.
Jokiu atveju klientas nėra „pririšamas“ iki gyvenimo pabaigos ir gali išeiti. Tokia ir yra laisvos elektros rinkos esmė. Žinant, kad vis dar neapsisprendė ir sau tinkamiausio sprendimo žvalgosi daugiau kaip pusė milijono šalies elektros ūkių, norisi jiems priminti: kruopščiai įsivertinkite savo toleranciją rizikai, nusimatykite atsitraukimo kelius ir neužmirškite, kad geriausi pagalbininkai apsisprendžiant yra tiesiog pliki objektyvūs faktai.
