Šiek tiek rusenusią viltį, kad su ES dalinamais pinigais į Lietuvą atkeliaus ir socialinės krypties vėjai, gesina pirmieji nerimo ženklai. Matyt, per trisdešimt metų laisvosios rinkos „ekspertai“ vis dėlto įtikino, kad valstybė reikalinga tik tada, kai „susimauna“ laisvoji rinka, ir tik tam, kad ją išgelbėtų. Kai tik šios paslaugos bus nereikalingos, ją vėl galima bus nukišti ten, kur jai pagal liberalią ekonomikos sampratą ir vieta – po stalu, kad netrukdytų verslui.

Visi puikiai matėme, kad geriausiai su pandemija susitvarkė šalys, kurios pastaruosius dešimt metų investavo į viešąjį sektorių, stiprino valstybės galias. Tačiau Lietuva iš to nepasimokė, nes nematome, kad būtų investuojama į pandemijos akivaizdoje svarbiausią sveikatos apsaugos sektorių. Medikai net pasitelkdami teismus turi priminti apie įsipareigojimus jiems kelti algas, mažinamas finansuojamų rezidentūros vietų skaičius, toliau nyksta rajonų ligoninės, o paprasčiausias medicinos paslaugas poliklinikose gauti tampa vis labiau neįmanoma. Ar tai nėra siekis galutinai kompromituoti ir sužlugdyti valstybinę sveikatos apsaugą, kad privati medicina atrodytų kaip gelbėtoja? Pagaliau kodėl negaivinamas leisgyvis Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (iki šiol esantis be vadovo), kuris turėtų groti pagrindiniu smuiku valdant pandemiją ir vertinant jos padarinius? Klausimų daug, atsakymų nėra, o vyriausybė eina lengviausiu keliu kalčiausiais šioje situacijoje padarydama nesiskiepijančius piliečius.

Atskira kalba ir apie švietimą, kurio reformomis išvagotą veidą bandyta papudruoti partijų susitarimu, švietimo bendruomenei ne tik nesukėlusiu teigiamų emocijų, bet ir dar labiau supykdžiusiu. Žmonių akyse kompromituojamas valstybinis švietimas – medus liberalų stalui: leiskim ir čia galutinai įsisukti laisvai rinkai. Turėsi pinigų – būsi vertas kokybiško švietimo, neturėsi – nemokami pietūs skurdo spąstuose.

Kita krizė – migrantų antplūdis – parodė Vidaus reikalų ministerijos valdose esančias skyles. Pareigūnų trūkumas, jų neapkankamas parengimas ir prastos darbo sąlygos jau atvedė prie vieno ugniagesio žūties bandant pjaunančiomis vielomis apjuosti Lietuvos sieną. Ir čia jau niekaip neapkaltinsi Baltarusijos režimo, juk ne jis neskiria pakankamo finansavimo struktūroms, besirūpinančioms piliečių saugumu. Ir čia dar nekalbant apie niekuo neprasikaltusių užsienio piliečių laikymą įkalintais nehumaniškomis sąlygomis.

Dar vienas nerimą keliantis ženklas – valstybinių ir savivaldybių įmonių privatizavimas. Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė dar kadencijos pradžioje sakė, jog savivaldybėms reiktų atsisakyti savivaldybių įmonių, kurių atliekamas funkcijas gali perimti privati rinka. Turbūt, tai dabar su užsidegimu ir vykdo jos bendrapartietis Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius akivaizdžiai bandydamas nustekenti savivaldybės bendrovę „Vilniaus viešasis transportas“. Sostinės valdžia juk turi suprasti, jog blogindama darbuotojų darbo ir socialinius standartus blogina ir paslaugos kokybę, todėl, tikėtina daro tai sąmoningai, kad bendrove būtų lengviau atsikratyti. Na, ir, žinoma, pigiai perleisti kokiam nors merui draugiškam verslui.

Bet ką ten savivaldybės, užsimota ir į valstybines, net – strategines įmones! Seimas jau buvo priėmęs įstatymų paketą, kuriuo valstybės įmonės (tokios kaip Lietuvos oro uostai, „Oro navigacija“, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, Vidaus vandens kelių direkcija) pertvarkomos į akcines bendroves. Šio šedevro autorė – Susisiekimo ministerija – deklaruoja, jog pertvarka reikalinga minėtoms įmonėms sudaryti teisines prielaidas efektyviai valdyti šiuo metu jų turimą turtą. Tačiau man minčių kyla įvairių, kaip ir, matyt, Prezidentūrai, nes Gitanas Nausėda visą šį paketą vetavo, o galutinis jo likimas paaiškės jau rugsėjo 16 d.

Kadencijos pradžioje mano išsakytos nerimo žinutės dėl galimų privatizacijos planų valstybiniame sektoriuje jau dabar nebeatrodo nepagrįstos. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad liberalai niekada ir neslėpė, jog jie nėra stipraus valstybinio sektoriaus fanai, tačiau tai – trumparegiška ir be galo žalinga. Pandemijos kontekste aiškiai pamatėme, kiek yra reikšmingas valstybės sektorius, kai gyvybiškai svarbu yra suteikti visuomenei būtinąsias paslaugas ir paramą.