Kainos šoktelėjo ne tik Lietuvoje. Išankstiniais Europos statistikos tarnybos Eurostat vertinimais, metinė infliacija euro zonoje įsibėgėjo iki 3 proc. Liepą ji sudarė 2,2 proc. Labiausiai – net 15 proc. – per metus euro zonos gyventojams pabrango energetiniai ištekliai, maisto kainos kilo 2 proc., o kitos prekės – 2,7 proc. Euro zonoje paslaugų kainos per metus pakilo tik 1 proc.
Euro zonoje aukštesnė infliacija neturėtų užsibūti. Nors infliacijos tempai euro zonoje ir ypač kai kuriose jaunosiose jos narėse jau siekia senokai stebėtas aukštumas, kol kas jį lemia laikini veiksniai. Remiantis išankstiniais Eurostat vertinimais, euro zonoje vadinamoji bazinė metinė infliacija (atmetus maisto ir energijos nešėjų įtaką) šiuo metu siekia tik 1,6 proc. Šis dydis toli gražu nesiekia net Europos centrinio banko tikslinės 2 proc. ribos.
Infliaciją tarptautinėse rinkose kaitina tiek žaliavų, prekių ar komponentų pasiūloje bei tiekimo grandinėse susiformavę „butelio kaklelio“ efektai, tiek staigus paklausos šuolis, kurį iššaukė gerėjanti situacija sveikatos fronte.
Karštligiškas žaliavų brangimas, kokį stebėjome pirmąjį pusmetį, išsikvėpė. Tose srityse, kuriose įmanoma greitai prisitaikyti prie aplinkos pasikeitimų, kylant kainoms verslas jau suskubo didinti apsukas. Pavyzdžiui, S&P GSCI pramoninių metalų indeksas, sparčiai kilęs iki gegužės antros pusės, vasarą daugiau nebebrango. Varis, gegužę Londono metalų biržoje fiksavęs net 10,7 tūkst. dolerių už toną, jau kurį laiką nesiekia 9,5 tūkst. Stabilizavosi cinko kaina, alavo netgi šiek tiek pakrito. Kita vertus, aliuminis ir nikelis toliau palaipsniui brango.
Jungtinių tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos skelbiamas maisto kainų indeksas krenta jau antrą mėnesį iš eilės. Tai lemia birželį ir liepą smukusios pieno, grūdų ir aliejų kainų komponentės, tačiau cukraus ir mėsos kainų indeksai kilo toliau.
Ko tikėtis ateityje? Kada minėti disbalansai pasaulio rinkose išsispręs, priklauso nuo atskirų žaliavų gavybos ir prekių gamintojų lankstumo ir galimybių atliepti paklausos šuolius. Pavyzdžiui, susiformavusį puslaidininkių stygių pasaulyje panaikinti labai sunku dėl itin ribotų jų gamybos pajėgumų ir labai lėto technologijoms ir laikui imlaus įėjimo į šią rinką.
Kita vertus, energingas pasaulio ūkio atsigavimas gali išsikvėpti. Pastaruoju metu skelbiami kertinių šalių makroekonominiai duomenys nuvilia. Nors išvadas daryti dar ankstoka, atsigavimo lėtėjimas sumažintų spaudimą tarptautinėms žaliavų, prekių ir komponentų rinkoms ir palengvintų srautų ir gamybos apimčių susibalansavimą.
„Kas tinka Jupiteriui, tas netinka jaučiui“: Lietuvoje kainos kyla ir dėl vidinių priežasčių. Priešingai nei kitose brandesnėse ES šalyse, Lietuvoje infliacijos paspartėjimą lemia ne tik išoriniai laikini veiksniai, ar po pandemijos atsigavęs vidaus vartojimas, bet ir sparčiai augančios algos. Taigi, infliacija Lietuvoje šokteli aukščiau ir gali tęstis ilgiau.
Yra rizika, kad spartus darbo užmokesčio augimas ir infliacija įsisuks į ciklinį savimi mintantį procesą, vadinamąją atlyginimų-infliacijos spirale. Spartesnė infliacija – svarus politinis argumentas sparčiau kelti atlyginimus viešajame sektoriuje, net 14 proc. bus didinama minimali mėnesinė alga, trūkstant specialistų, toliau augs darbo užmokestis ir privačiame sektoriuje, bus didinamos socialinės išmokos ir pensijos. Taigi, viena vertus, infliaciją skatins dėl didesnių gyventojų pajamų augantis vartojimas. Kita vertus, didėjantys darbo kaštai pūs paslaugų ir prekių sąnaudų eilutes ir kainas. Iš šio užburto rato išeiti nelengva, ypač kai šios kainų-atlyginimų karuselės nevėsins, bet, priešingai, skatins ekonominės politikos formuotojų veiksmai.
