Antrąjį š. m. ketvirtį Lietuvos startuolių sektorius į valstybės biudžetą bendrai sumokėjo 48,3 mln. EUR mokesčių – 61 proc. daugiau nei tą patį 2020 m. ketv. Metinis segmento darbuotojų augimas siekė tradicinius 33 proc. iki 12,4 tūkst. žmonių. Dvigubai išaugusius sumokėtus mokesčius antrą ketvirtį lėmė tradiciškai iki birželio vidurio mokamas pelno mokestis. Jo augimas parodo, kad vis daugiau Lietuvos startuolių pasiekia brandos fazę. Bendrai per pirmą 2021 m. pusmetį startuolių sektorius sumokėjo 87,6 mln. EUR mokesčių.
Apie talentų trūkumą esame ne kartą kalbėję – tai kompleksinė problema, kuri „nevaikšto viena“. Tai ir Lietuvos švietimo sistemos nesuderinamumas su darbo rinkos poreikiais, tai ir imigracijos politikos nelankstumas, pasižymintis tokiais paradoksais, kai negalime įdarbinti Baltarusijos piliečių „dėl teistumo“, kurį tiems patiems piliečiams skyrė mums priešiškas kaimynų diktatūros režimas.
Tačiau išlieka ir trečias dėmuo, vienas didžiausių trukdžių greitesniam sektoriaus augimui – užsienio investuotojus atbaidantis Lietuvos akcinių bendrovių įstatymas.
Jį perskaitę, Vakarų rizikos kapitalo fondai dažnai nusprendžia nerizikuoti ir pasiūlo mūsų startuolio įkūrėjui steigti valdančią bendrovę Vakaruose.
Analitikų vertinimais, Lietuvos startuolių sektorius dėl neaiškaus mūsų akcinių bendrovių įstatymo kasmet gali prarasti nuo 100 iki 300 mln. EUR investicijų, kurios galėtų nusėsti Lietuvos startuolius aptarnaujančių savivaldybių ir verslų sąskaitose, startuolių darbuotojų kišenėse ir valstybės biudžete.
Praranda ir visa valstybė, tarptautinėje arenoje vis dar garsėjanti tam tikrais „įstatymų niuansais“.
Problemos ABC
Augančiam verslui būtinas kapitalas – naujų darbuotojų samdymui, produktų ir visos organizacijos vystymui. Vakaruose (o ir Lietuvoje) veikia specialūs investuotojų fondai, kurie medžioja potencialius greitai augančius verslus ir noriai į juos investuoja, už tai pasiimdami dalį verslo akcijų.
Tos investicijos būna skirtingų tipų – kas pirmas investuoja, prisiima didžiausią riziką, tačiau kartu ir gauna vertingiausias akcijas, kurios ateityje bus privilegijuotos prieš kitas.
Šiandien technologijų pasaulyje dažnai girdime apie Series A, Series B, C ir susijusias investicijas. Vakarų šalių įstatymuose po šiomis raidėmis slypi labai aiškios ir prasmingai sugrupuotos akcijų klasės. Pagal šį skirstymą, investuotojai gauna tam tikrą turtinių ir neturtinių teisių rinkinį, kuris yra skirtingas parduotoms A, B ir C klasės akcijoms.
Taigi, mūsų akcinių bendrovių įstatymas neskiria šių akcijų klasių. Tiesiog nebuvo vieningos valios ir supratimo, kad tai yra būtina, siekiant Lietuvos atvirumo kapitalo rinkoms.
Tuo labiau, kad visi rinkos dalyviai vieningai sutinka – mūsų akcinių bendrovių įstatymą jau seniai būtina pritaikyti Vakaruose priimtai akcijų klasių sistemai. Analogiškai, kaip mes sinchronizuojame mūsų šalies elektros tinklą su vakarietiskais ar traukinių vėžių plotį taikome prie europietiškojo.
Turėdami suderintus akcinių bendrovių įstatymus, siųsime aiškią žinutę užsienio investuotojams – ateikite, laukiame ir norime jūsų, investuoti į lietuviškos kilmės verslus yra saugu ir jums nereikės spręsti jokių rebusų, susijusių su Lietuvos įstatymais. Nes tie įstatymai skaidrūs ir suprantami vakariečiams.
Jei sugebėtume sutvarkyti mūsų akcinių bendrovių įstatymą, Lietuvos technologijų sektorius pritrauktų daugiau užsienio kapitalo ir, išsilaisvinęs iš įstatyminių suvaržymų, kasmet galėtų augti jau ne 33 proc., o net 50 proc. ir daugiau.
Kaip yra dabar?
Akcijų klasių klausimą jau buvo žadama spręsti su nauja įstatymo redakcija, kuri žadėta dar šių metų balandį. Bet jos taip ir neturime. Ką tai reiškia realiame gyvenime?
Įsivaizduokime jauną ir labai perspektyvų Lietuvos startuolį, į kurį nori investuoti, tarkime, Vokietijos fondas. Investuotojas, nematydamas, kaip gali apsaugoti savo investicijas pagal dabar Lietuvoje galiojantį pasenusį akcijų įstatymą, pareikalaus startuolio įkūrėjų kurti holdinginę kompaniją jam pažįstamoje jurisdikcijoje – D. Britanijoje, Nyderlanduose ar pan.
Taip minėtas Vokietijos investuotojas į lietuvišką startuolį investuos jau per aplinkui – per valdančią kompaniją Vakaruose. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – dalis mokesčių bus mokami ne Lietuvoje, kompanijos valdymas bus ne Lietuvoje ir galiausiai visa sėkmės istorija, kurią Lietuvos startuolis patirs globalioje rinkoje, atiteks ne Lietuvai, o tai valstybei, kurioje juridiškai bus registruota valdančioji bendrovė.
Lietuvos startuolių ekosistemoje ne kartą esame patekę į panašų užburtą ratą – visaip kaip skatindama lietuviškų startuolių steigimą ir puoselėjimą, iš kitos pusės, šalies valdžia pyksta dėl mūsų jaunų verslų „bėgimo iš Lietuvos“, pelną ir visą susijusią mokestinę naudą atiduodant tolimoms svečioms šalims.
Verta paminėti ir smarkiai padidėjusius kaštus Lietuvos verslui, steigiant valdančias bendroves užsienyje. Pabaigai – pagalvokite, kuriai šaliai bus priskirtas vienaragis, jei toks išaugs iš mūsų startuolio? Tikrai ne Lietuvai.
Rato išradinėti nebereikia
Štai mūsų geri bičiuliai estai jau prieš keletą metų sėkmingai sinchronizavo savo akcinių bendrovių įstatymus su anglosaksiškų vakarų tradicija, pasikeitė įmonių teisės reguliavimą, komercinį kodeksą, kuris gerai atitinka JAV ir kitų šalių įstatymams.
Todėl Estija jau seniai patraukli ir įdomi investuotojams ir turi puikų nuoseklaus savo vyriausybės darbo pavyzdį – 7 vienaragius. Nesakau, kad tai vien įstatymų leidėjų nuopelnas, bet šalies įstatyminės bazės patrauklumas ir skaidrumas užsienio investuotojams labai svarbus.
Mano siūlymas – paverskime Lietuvos akcinių bendrovių įstatymą mūsų valstybės sėkmės istorija. Pasitelkime geriausius rinkoje verslo teisės specialistus, pasinaudokime geriausia kaimynų patirtimi ir sinchronizuokime mūsų įstatymus taip, kad jie sudarytų sąlygas naujam Lietuvos technologijų sektoriaus proveržiui.
Tai tikrai įgyvendinamas projektas, kurio teigiamą naudą pajaus visi – aukštą pridėtinę vertę kuriantys Lietuvos verslai, juose dirbantys žmonės ir valstybė. Tereikia abipusio noro. Lietuvos verslas tą norą turi.
.
