Vietoj greito problemos sprendimo, galinčio išgelbėti transporto sektorių, valdžios atstovai renkasi retoriką, kurios niekaip kitaip, kaip populistine, nepavadinsi. Nors formaliai diskusijos vyksta, aiškiai jaučiamos išankstinės neigiamos nuostatos verslo atžvilgiu.
Štai Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas nuolat aptakiai siūlo gerinti darbo sąlygas vairuotojams, taip preziumuodamas, kad visi 77 tūkstančiai sektoriaus darbuotojų esą dirba nepakankamai kokybiškomis sąlygomis. Tiesa, kur konkrečiai slypi blogis, viceministras neįvardija, o ir idėjų, ką konkrečiai reiktų gerinti, nepateikia. Nepasako ir kada jau pagerinimas būtų pakankamas, kad sektoriui ir vėl būtų leista įkvėpti oro. Nutyli minėtas politikas ir tą faktą, kad įmonės nieko neskatinamos rūpinasi savo darbuotojais, nes tai jų svarbiausias kapitalas ir jį išsaugoti verslui gyvybiškai svarbu. Naujausias vilkikų parkas Europoje, kelis tūkstančius eurų per mėnesį siekiančios vairuotojų pajamos, papildomos motyvacinės priemonės – visa tai jau seniai tapę įprastu reiškiniu Lietuvoje.
Dar vežėjai raginami įdarbinti Lietuvos piliečius, tarsi verslas būtų prieš. Mojuojama šimtų tūkstančių bedarbių korta, nors Užimtumo tarnybos analizė rodo, kad vos 1,2 tūkstančio (kai poreikis 10 – 15 kartų didesnis) gebėtų ir norėtų dirbti vilkikų vairuotojais. Visiškai ignoruojamas faktas, kad Lietuvos pervežimų verslas jau seniai tapęs globaliu žaidėju ir namų rinka paprasčiausiai per maža užpildyti mūsų šalies verslo kuriamas darbo vietas.
Tai, kad valdžios atstovai nemato dramblio kambaryje, o vietoj rezultatyvaus dialogo renkasi lozungais grįstą retoriką, galime spėti, lemia ne iki galo suvokta sektoriaus reikšmė Lietuvos ekonomikai. Kad ir kaip skaudu, mes jau baigiame priprasti prie nesibaigiančių, nemotyvuotų, generalizuotų kaltinimų mūsų industrijai. Tačiau norėtųsi, kad valdžios atstovai įsisąmonintų priežasties ir pasekmės ryšį: griaudami 7 proc. šalies BVP kuriančią ūkio šaką, jie ne tik nubraukia konkrečių įmonių ir už jų stovinčių žmonių viso gyvenimo įdirbį, bet jie kala smūgį po smūgio į visos šalies ekonomiką.
Skolintais milijardais laikinai galima užkamšyti biudžeto spragas, tačiau sėkmingo ir tvaraus verslo taip paprastai neatkursi. Ar šiandien lengva ranka nubraukdami tai, kas statyta 30 metų, aukšti politikai ir valdininkai pasiruošę prisiimti asmeninę atsakomybę už prarastas darbo vietas ir skyles nacionaliniame biudžete. Ar jie yra pateikę realių pasiūlymų, kuo tas skyles užkamšys?
Neturiu abejonių, kad verslas ras būdų, kaip išgyventi – jau ir šiandien plėtra vykdoma kitose šalyse, deja, ne Lietuvoje. Tačiau kaip gyvens Lietuva, kai bus galutinai sutryptas vienas kertinių – transporto – sektorius? Galbūt atsakys viceministras V. Šilinskas? Norėtųsi konkrečiai.
