ES sukurtos kolektyvinės energetikos koncepcijos siūlo gyventojams ir verslui ne tik individualiai, bet ir kartu aktyviai įsitraukti į energetikos klausimus. Dabartinės ES normos įtvirtina dvejopo tipo bendruomeninės energetikos veiklos formas: (i) atsinaujinančios energetikos bendrijos (angl. renewable energy comunity), kurios toliau tekste bus sutrumpintai vadinamos AEIB ir (ii) piliečių energetikos bendruomenės (angl. citizen energy comunities), sutrumpintai – PEB.
Pirmoji koncepcija buvo įtvirtinta pagal taip vadinamą RED II (angl. Renewable Energy Directive) direktyvą. Lietuvoje AEIB veikia Atsinaujinančių energetikos išteklių įstatymo 20² straipsnyje numatytais pagrindais. PEB statusas, savo ruožtu, yra įtvirtintas ES Elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių Direktyvoje, kuri yra sudėtinė „Clean Energy Package“ dalis (2019/944). Į Lietuvos teisę PEB koncepcija kol kas nėra perkelta, tačiau atitinkami projektai jau yra paruošti.
Abiejų formų subjektų tikslas yra organizuoti bendruomenės narių kolektyvinius veiksmus energetikos srityje, susijusius su atviru ir demokratiniu dalyvavimu pasirinktos formos bendrijos veikloje, teikti ekonominę, socialinę naudą savo nariams ar vietos bendruomenei. Abiejų formų subjektų tikslas – ne pelno siekimas.
Natūraliai kyla klausimas: kam reikalingos dvi skirtingos formos, jeigu jos yra savo esme panašios? Ir iš tikro šios formos yra labai panašios, bet AEIB koncepcija, nors ir buvo sukurta anksčiau, yra tam tikrų ypatumų turintis PEB porūšis. Be to, yra tam tikrų skirtumų, kurie nustatyti pačiose direktyvose ir atitinkamai šie skirtumai turi būti perkelti ir į Bendrijos šalių nacionalinę teisę.
Esminis AEIB ir PEB skirtumas yra tas, jog AEIB gali veikti tik atsinaujinančių išteklių energijos srityje, o PEB toks apribojimas nėra taikomas. Be to, AEIB gali veikti visose energetikos srityse (elektros energijos gamyba, šildymas ir pan), o PEB veiklos sritis yra apribota tik elektros energijos gamyba, kaupimu ir kitomis paslaugomis, susijusiomis su elektros energija. Yra ir daugiau smulkių skirtumų, kurie bus atskleisti toliau šiame straipsnyje.
AEIB ypatumai
Europoje yra apie 3500 vienokios ar kitokios formos energetinių bendrijų. Daugiausiai jų veikia Šiaurės Vakarų Europoje. Vokietija ir Danija, turinčios gilias bendruomeniškumo tradicijas, yra šios srities lyderės. Priklausomai nuo kiekvienos šalies nacionalinės teisės ypatumų, AEIB ar PEB formos gali skirtis, bet dažniausiai sutinkama forma yra energetikos kooperatyvai. Lietuvoje yra pasirinkta, jog AEIB gali veikti kaip viešoji įstaiga.
Pagal Lietuvos nacionalinę teisę AEIB yra viešoji įstaiga, kurios veikla pagrįsta atviru ir savanorišku dalininkų dalyvavimu veikloje, o AEIB įgyja savo statusą kai Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) išduoda AEIB įrenginiui leidimą gaminti elektros energiją. Nariais gali būti fiziniai asmenys, smulkiojo ar vidutinio verslo subjektai ir (ar) savivaldybės. Tačiau įstatyme aiškiai nustatomi tam tikri narystės reikalavimai:
1. Ne mažiau kaip 51 procentas balsų dalininkų susirinkime priklauso dalininkams, kurie turi būti fiziniai asmenys ir kurių gyvenamoji vieta yra deklaruota savivaldybėje, kurioje planuojama statyti ar įrengti energijos gamybos įrenginį (įrenginius) arba kitos savivaldybės seniūnijose, kurios ribojasi su AEIB savivaldybe.
2. Bet kuris iš dalininkų negali turėti daugiau kaip 20 procentų balsų kitos energetikos įmonės visuotiniame dalininkų susirinkime.
Šie ribojimai kyla tiesiogiai iš direktyvos nuostatų. Pirmuoju reikalavimu siekiama užtikrinti, kad AEIB būtų steigiamos visų pirma fizinių asmenų poreikiams tenkinti ir 51 procentas balsų, suteiktų fiziniams asmenims, tarsi turėtų atspindėti tą demokratiškumo reikalavimą, įtvirtintą ES direktyvų principuose. Kartu siekiama, jog į bendrijas būtų pritraukiama kaip galima daugiau fizinių asmenų.
Tačiau reikia suprasti, kad dažniausiai tokias iniciatyvas visgi „vairuoja“ verslas ir joks verslininkas nesijaus užtikrintai, jeigu jis žinos, jog, net investavęs daugiau nei kiti dalininkai, jis gali būti „nubalsuotas“ visuotiniame narių susirinkime. Lygiai taip pat gali jaustis ir savivaldybės, einančios į narystę AEIB. Savivaldybė, kuri, visai tikėtina, gali būti pagrindiniu projekto varikliu, sukūrus bendriją gali atsidurti visiškos mažumos situacijoje, o didelių investicijų pareikalavusią AEIB valdys fiziniai asmenys, kurie galimai bus ne tik mažiau investavę, bet ir neturės reikiamos kvalifikacijos, žinių, kaip valdyti bendriją, turinčią ir eksploatuojančią energetikos objektą.
Siekiant suteikti tam tikro saugumo verslui ar vietos savivaldos institucijoms AEIB veikloje, vienas iš variantų galėtų būti narių sutartis, analogiška plačiai versle naudojamai akcininkų sutarčiai, kuri nustatytų narių teises ir pareigas, o taip pat balsavimo mechanizmą priimant esminius AEIB valdymo klausimus.
Antras apribojimas yra įvestas siekiant apriboti energetikos bendrovių tiesioginį dalyvavimą bendrijose. Motyvacija numatyti šį ribojimą yra gana aiški – AEIB neturėtų tapti energetikos įmonių „žaislais“, tačiau teoriškai kai kurios savivaldybės, valdančios, pvz., šilumos ūkį, dėl šio reikalavimo jau kaip ir nebegalėtų būti AEIB narėmis. Be to, šis mažas trūkumas turėtų būti artimiausiu metu pašalintas, nes greičiausiai bus priimti atitinkami teisės aktų pakeitimai.
Kokia veikla galės užsiimti AEIB?
Bendrija galės įrengti savo gamybos įrenginius (arba juos valdyti kita teise – pvz., nuomos) elektros arba šilumos energijai gaminti ir ją savo dalininkams parduoti pagal PPA (angl. Power Purchase Agreement – energijos pirkimo sutartis) už sutartą kainą, kuri gali būti lygi nuliui. Kitaip tariant, AEIB gali savo įrenginių pagamintą energiją nemokamai perleisti savo nariams, o AEIB nariai šią energiją naudoja savo reikmėms ir ūkio poreikiams tenkinti. Tačiau už elektros energijos persiuntimą perdavimo ir (ar) skirstomaisiais tinklais ir kitas operatoriaus teikiamas paslaugas atsiskaitoma bendrais įstatyme numatytais pagrindais.
Skirtingai nuo gaminančių vartotojų, AEIB negali pasinaudoti elektros energijos „pasaugojimo“ paslauga. O pati AEIB, norėdama veikti, turės atitikti nepriklausomam elektros energijos tiekėjui keliamus reikalavimus,
PEB ypatumai
Pagal atitinkamų teisės aktų projektus, PEB taip pat turėtų veikti kaip viešosios įstaigos. Kaip jau minėta, PEB modelis dar nėra perkeltas į Lietuvos nacionalinę teisę, todėl savo pastabas rengiame tik pagal bendras CEP (angl. Clean Energy Package) ir atitinkamų projektų nuostatas. Kaip ir AIEB atveju, PEB galės tapti įstatyme nustatytomis sąlygomis įsteigta viešąja įstaiga. PEB galės dalyvauti plačiuose elektros energijos rinkos segmentuose, atitinkamai su šia teise nustatoma ir aiški PEB pareiga finansiškai atsakyti už disbalansą, kurį gali lemti PEB veikla energetikos sektoriuje. Tuo atveju, jeigu PEB nariai (kurie turėtų būti toje teritorijoje gyvenantys vartotojai) būtų prisijungę prie PEB priklausančių tinklų, skirstomųjų tinklų operatorius turėtų bendradarbiauti su PEB, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos elektros energijos persiuntimui tarp PEB ir jos narių, taikydamas VERT nustatytus nediskriminuojančius tinklo mokesčius.
Kaip idealiu atveju galėtų atrodyti veiklos modelis pagal AEIB ar PEB koncepcijas?
Įsivaizduokime tam tikrą mažą savivaldybę, kuri galėtų inicijuoti aktyvesnių fizinių ir juridinių asmenų prisijungimą prie bendros veiklos. Vietos savivaldybė suranda reikiamą žemės sklypą, kuriame, naudojant dalyvių ar išorinių finansuotojų lėšas, pastatomos saulės ir vėjo elektrinės, kaupimo įrenginiai. Pagaminta elektros energija yra tiekiama vietiniu tinklu (arba per skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą) dalyviams už dalyvių susirinkime nustatytą kainą, o kai elektros energija nenaudojama, ji gali būti kaupiama kaupimo įrenginyje. Perteklinė elektros energija gali būti parduodama bendra tvarka.
Tokiu būdu AEIB dalyviais tampa pati savivaldybė, vietos fiziniai asmenys, smulkaus ar vidutinio verslo atstovai. Gali kilti natūralus klausimas, o kaip tiksliai apskaičiuoti, kiek kiekvienas narys gali sunaudoti elektros energijos? Modelių gali būti pačių įvairiausių. O pats paprasčiausias būdas būtų pasinaudoti jau esamu gaminančių vartotojų kolektyvinių saulės parkų modeliu t. y. kiekvienas AEIB narys turi teisę į elektros energijos kiekį, koks yra sugeneruotas proporcingai jo atliktai investicijai į jėgainės ar viso įrenginių tinklo dalį.
Kokia galėtų būti tokio projekto eiga?
Viskas prasideda nuo tam tikros idėjos – saulės ar vėjo jėgainės, jų įrengimo su kaupimo įrenginiais ar be kaupimo įrenginių ir panašiai. Šią idėją reikia pristatyti atitinkamos bendruomenės nariams.
Jeigu susidaro asmenų ratas, norintis dalyvauti AEIB veikloje, atliekami viešosios įstaigos steigimo veiksmai, o steigimo sutartyje arba įstatuose reikia sutarti dėl AEIB bendrijos veikimo sąlygų (pvz., iš kur skiriamos lėšos, į kokias programas kreipiamasi dėl viešųjų lėšų suteikimo, elektros energijos pardavimo ne AEIB nariams sąlygos, taip pat pardavimo AEIB nariams sąlygos ir tvarka, kokiomis sąlygomis prie AEIB gali prisijungti nauji dalyviai ar kokiomis sąlygomis iš veiklos gali pasitraukti esami dalyviai; kokia tvarka bus skirstomos iš AIEB gautos pajamos ir kokia tvarka bus finansuojama AEIB veikla (pvz. kas ir kaip skirs lėšas AEIB įrenginių priežiūrai). Taip pat, jeigu pagrindiniai projekto varikliai yra savivaldybė ar kokia nors stambesnė verslo įmonė, kuri norėtų labiau kontroliuoti bendrijos veiklą, kaip viena iš sąlygų tokiai bendrijai steigti gali būti atitinkamos narių sutarties, nustatančios balsavimo ypatumus, sudarymas.
Atlikus pradinius veiksmus, vykdomi įprastiniai elektrinės statybos proceso darbai: rengiamas elektrinės statybos projektas, į tinklų operatorių kreipiamasi dėl išankstinių prijungimo sąlygų išdavimo, į VERT kreipiamasi dėl leidimo plėtoti išdavimo, statoma elektrinė, o ją pastačius į VERT kreipiamasi dėl leidimo gaminti išdavimo ir pripažinimo AEI bendrija. Pastačius įrenginį, prasideda elektros energijos gamyba ir ji tiekiama bendrijos nariams aptartomis sąlygomis bei tvarka.
Gali kilti klausimas, kam reikalingi papildomi bendruomeniniai modeliai, jeigu iš esmės per gaminančių vartotojų esamą ar aktyviųjų vartotojų, būsimą koncepciją galima pasiekti panašių rezultatų, t. y. į energijos gamybą įtraukti vartotojus. Teoriškai šių modelių privalumas yra tai, jog bendruomeninės energetikos subjektai galės įgyvendinti gerokai kompleksiškesnius projektus, kurie apjungtų skirtingų technologijų (pvz, vėjo ir saulės elektrinės) gamybos įrenginių statybą, eksploatavimą, kaupimo įrenginių įrengimą ir, atitinkamai, elektros energijos saugojimą tokiuose įrenginiuose.
Taip pat tiek PEB, tiek AEIB galėtų aktyviau dalyvauti pačioje energetikos rinkoje ir, nors pelnas nėra bendruomeninės energetikos tikslas, tokios bendrijos galėtų uždirbtas pajamas, kurios būtų naudojamos įrenginiams eksploatuoti, prižiūrėti, o tai būtų naudinga jau patiems dalininkams. Taip pat reikia nepamiršti, kaip elektros energijos suvartojimą ateityje gali paveikti elektromobilių populiarumas. Šiuo atveju bendrijos galbūt galėtų būti ir įrankis, skatinantis privačių įkrovos įrenginių plėtrą.
Problematika ir išvados
Teoriškai atrodo, kad esamas AEIB, o ateityje ir PEB modeliai kaip ir turėtų veikti, viskas kaip ir atrodo gražiai, tačiau realybė šiek tiek kita: AEIB koncepcija yra įtvirtinta nuo 2019 metų, tačiau šiuo metu VERT dar nėra pripažinusi nei vienos viešosios įstaigos kaip turinčios AEIB statusą. Ir mes neturime aiškių atsakymų, kodėl.
Vieniems atrodo, jog AEIB plėtrą stabdo tas privalomas fizinių asmenų dalyvavimas, kitiems nėra iki galo aiškus ir išgrynintas veiklos mechanizmas, tretiems atrodo, jog gerai veikia gaminančių vartotojų modelis ir bendrijos yra tam tikras dirbtinis konstruktas, į mūsų sistemą įtrauktas tik dėl ES reikalavimų. Todėl gali kilti natūralus klausimas: ar mums, veikiantiems gana ribotoje rinkoje, reikalingos dvi gana sudėtingos bendruomeninės energetikos koncepcijos? Jeigu žiūrėtume į Vokietijos ir Danijos pavyzdžius, atsakymas būtų teigiamas. Tačiau nei Vokietijoje, nei Danijoje nėra taip veikiančio nutolusių gaminančių vartotojų modelio. Nėra tokių didelių saulės parkų, kuriais kartu naudotųsi ir/ar nuosavybės teise valdytų skirtingi asmenys – elektros energijos vartotojai.
Kitaip tariant, Lietuvoje bendruomeninė energetika jau dabar veikia, tik kiek kitomis formomis, kurios bent jau teisine ir valdymo prasme galbūt yra paprastesnės, nei tos sutelktinio energetinio bendradarbiavimo formos, kurios veikia kitur.
Tačiau tas aspektas, kad AEIB veikla gali apimti ne tik elektros energijos, bet ir šilumos ar vėsumos gamybą, paskirstymą, kaupimą, verčia manyti, jog ir Lietuvoje turės būti vystomas atskiras AEIB modelis, kuris turėtų veikti šalia gaminančių vartotojų modelio. Taip pat akivaizdu ir tai, kad, siekiant įgyvendinti bendruomeninės energetikos schemas, bus reikalingas atitinkamų poįstatyminių teisės aktų priėmimas.
Pagal ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę „Naujos kartos Lietuva“, vienas iš esminių tikslų yra žalioji transformacija. Siekiant šio tikslo, verslo subjektai bus skatinami investuoti į atsinaujinančių išteklių įrenginių gamybos ir kaupimo įrenginius, burtis į atsinaujinančių išteklių energijos bendrijas. Numatoma ne tik remti juridinių asmenų, ūkininkų bet ir AEI bendrijų investicijas į saulės, vėjo energiją naudojančias elektrines sausumoje. Prioritetas turėtų būti teikiamas elektros energijos suvartojimui savo reikmėms, tačiau turi būti suteikta galimybė ir parduoti savo pagamintą elektros energiją. Planuojama, kad parama bus teikiama konkurso būdu: daugiausiai balų surinkusiam subjektui, prioritetą skiriant būtent atsinaujinančių energijos išteklių bendrijoms.
Taip pat planuojama, kad bus skiriama parama juridiniams asmenims įsigyti kaupimo įrenginius, jeigu šie kaupimo įrenginiai bus įrengiami kartu su saulės arba vėjo elektrinėmis. Konkursinė pirmenybė vėl būtų teikiama atsinaujinančių energijos išteklių bendrijoms, kurių veikla būtų nukreipta ne į finansinio pelno siekimą. Preliminariais vertinimais, finansuojama lėšų dalis galėtų sudaryti iki 45 proc. kaupimo įrenginio vertės.
Plane nurodoma, kad tikslinės grupės, kurioms aktuali teikiama investicinė parama, yra juridiniai asmenys, ypač – atsinaujinančių energijos išteklių bendrijos. Ir manoma, kad suteikus investicinę paramą, bus sukurta ne mažiau kaip 301,9 MW papildomų elektros energijos gamybos iš AEI pajėgumų, iš kurių ne mažiau kaip 271,8 MW sudarys saulės energiją naudojančios elektrinės, o ne mažiau kaip 30,1 MW – sausumos vėjo energiją naudojančios elektrinės.
Atsižvelgiant į tai, kad „Naujos kartos Lietuvos“ plane akcentuojama parama būtent atsinaujinančių energijos išteklių bendrijų veiklai, tikėtina, kad Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano lėšos prisidės prie esminio proveržio bendruomeninėje energetikoje, nepriklausomai nuo to, kokia forma ši energetika bus vystoma toliau.
