Skelbiama, kad įstatymo projektas skatins pagrindinius statybų rangovus atidžiau rinktis subrangovus, taikyti papildomus atrankos kriterijus, įvertinti tiekimo grandinę, taip pat ir socialinės atsakomybės aspektu, ir galimas rizikas. Rangovas subsidiariai taptų atsakingu už samdyto subrangovo darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams, kurie vykdo sutartį.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiais pakeitimais siekiama didesnės statybų sektoriaus įmonių socialinės atsakomybės, visgi šiuo atveju galioja skambus posakis „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Ir štai keli argumentai kodėl.

Didesnė administracinė našta išpūs kainas

Šiuo metu išgyvenamo statybų ir NT kainų bumo kontekste toks įstatymas įpareigos pagrindinius statybų rangovus samdyti daugiau žmonių, kurie atlikinėtų subrangovų patikrinimus. Tai galėtų būti tiek įmonių viduje sukurti nauji etatai, tiek išorėje samdomi konsultantai, besispecializuojantys tokių auditų atlikime.

Naujų darbo vietų kūrimas – tiek įmonių viduje, tiek išorėje – nėra blogai. Tačiau šiuo atveju tai būtų daroma ne naują vertę kuriančių investicijų atveju, o priverstinai vykdant naujus perteklinius biurokratinius reikalavimus. Ir nors šio įstatymo iniciatoriai argumentuoja, kad neva tokią praktiką taiko nemaža dalis Europos Sąjungos šalių, visgi Europos Sąjungos direktyvos neįpareigoja pagrindinių rangovų rūpintis savo subrangovų samdomais darbuotojais.

Tiesa, siekiančios laikytis tvarumo praktikų tiekimo grandinėse, nemaža dalis tarptautinių statybos sektoriaus įmonių samdomose subrangovų bendrovėse atlieka auditus antikorupcijos, aplinkosaugos, žmogaus teisių ir darbuotojų gerovės užtikrinimo klausimais. Tačiau tai daro ne priverstinai, bet savanoriškai ir, juo labiau, neprisiimdamos perteklinių atsakomybių tikrinti subrangovo ir jo samdomų darbuotojų darbo sutarčių vykdymo.

Papildoma administracinė našta audituojant subrangovų ir jo darbuotojų darbo santykius reikš papildomas išlaidas visų statybos projektų atveju. Įstatymo rengėjai netgi siekia, kad kilus subrangovo darbuotojo ir darbdavio darbo ginčui, rangovas būtų iš karto traukiamas darbo ginčo šalimi. Veliantis į tokius ginčus, rangovas turės įsigilinti į savo subrangovų darbo užmokesčio ir skatinimo sistemas, įvertinti, ar teisingai subrangovas vykdė darbo laiko apskaitą ir tinkamai ją priskyrė to rangovo objektams ir t.t. Visa tai reikalaus papildomų resursų ir šios išlaidos išpūs darbų savikainą, kuri, labai tikėtina, dar labiau didins pastatytų objektų kainas rinkoje.

Atlygio atskleidimas iškreips konkurenciją

Kaip jau minėta, nauji įstatymai įpareigotų rangovus tikrinti subrangai pasamdytos įmonės ir jų darbuotojų santykius. Pirmiausia – tikrinant darbo užmokesčio įsipareigojimų vykdymą, atskleidžiant konfidencialią informaciją.

Nors tvirtinama, kad tai didins skaidrumą statybų sektoriuje, tačiau neįvertinta ta aplinkybė, kad subrangai samdoma įmonė gali būti tiesioginė pagrindinės rangovės konkurentė (praktikoje taip dažnai būna). Tokiu atveju sudaromos prielaidos didesnėms nesąžiningo elgesio apraiškoms.

Pavyzdžiui, pamačiusi, jog patyrusiam specialistui pasamdyta subrangos darbų įmonė moka mažesnį atlygį, pagrindinė rangovė įgis galimybę pateikti tokiam darbuotojui konkurencingesnį darbo pasiūlymą. Persiviliojus patyrusį specialistą, kurių paprasti rinkoje visada trūksta, sumažės subrangai pasamdytos įmonės konkurencingumas, kadangi ji neteks reikalingų kompetencijų.

Kokiais būdais galėtų būti suvaldytos tokios ir panašios situacijos, įstatymo pakeitimo projektuose nė žodžiu neužsimenama. Tačiau tai nereiškia, kad tokia konkurenciją iškreipianti praktika rinkoje neplis.

Bankroto atveju garantiniu fondu taps rangovas

Gyvename laikais, kai neprognozuojamai kyla statybinių medžiagų kainos. Kiek truks šis pandemijos kontekste atsiradęs iššūkis, nėra aišku. Tačiau jau šiandien kai kurioms statybų sektoriaus įmonėms jis mažina galimybes užbaigti pradėtus projektus. Todėl neatmestina, kad statybinių medžiagų rinkoje susiklosčiusi situacija gali nulemti ir dalies smulkesnių statybos bendrovių bankrotus.

Kas nutiktų priėmus siūlomus įstatymų pakeitimus? Bankrutavus subrangovui, dalis sąnaudų, susijusių su darbo užmokesčiu, būtų tiesiog permesta kitiems rinkos dalyviams (kadangi už tai jie yra subsidiariai atsakingi). Valstybės garantinis fondas, kuriame yra kaupiamos lėšos, skiriamos darbuotojų išmokoms, kuomet jų darbdaviai tampa nemokūs ar bankrutuoja, sutaupys daug lėšų. Tačiau jas turės dengti pagrindinis statybų rangovas. O tai nėra nei logiška, nei teisinga ne tik statybų, bet ir bet kurio kito verslo sektoriaus įmonių atžvilgiu.

Mažės statybų sektoriaus įmonių bendradarbiavimas

Nors naujoji vyriausybė savo programoje yra deklaravusi siekį mažinti ir efektyvinti statybų, gyvosios gamtos, gyventojų ir ūkio sektorių kontroliuojančių institucijų administracinę naštą, atrodo, jog siūlomais įstatymų pateikimais einama visiškai priešingu keliu.

Statybų verslas ir toliau spaudžiamas į neefektyvumo rėmus. Neseniai priimti teismų sprendimai ir bendra Konkurencijos tarnybos veiklos kryptis ir taip neigiamai paveikė rinkos dalyvių norą bendradarbiauti jungtinės veiklos pagrindu. Statybų verslas, siekdamas mažinti rizikas, pradeda vengti jungtinių veiklos sutarčių net tuo atveju, kai tai akivaizdžiai ekonomiškai naudinga.

Kaip klostysis statybų įmonių bendradarbiavimas priėmus minėtus įstatymų pakeitimus, nesunku nuspėti. Užuot kai kuriuose projektuose siekdamos pasitelkti specializuotus mažesnius subrangovus, statybų įmonės didins savo jėgomis atliekamų darbų apimtis. Dažnu atveju tai turės neigiamą efektą tiek statybų savikainai, tiek darbų trukmei. Be to, tokia praktika stabdys smulkaus verslo vystymąsi.

Apibendrinant, norisi pažymėti, kad visi šie siūlomi pokyčiai yra pertekliniai ir jų neįpareigoja priimti nė viena Europos Sąjungos direktyva. Tad, atrodo, kad Lietuva šį kartą savanoriškai siekia tapti pirmūne ne ten, kur reikia.

Vietoje to, kad būtų mažinama statybų verslo administracinė našta, sudaromos prielaidos sektoriaus efektyvumo augimu, entuziastingai imamasi kurti niekam nereikalingus ir jokio teigiamo efekto neduosiančius biurokratinius jungus. Deja, juos neš ne tik statybų verslas, bet ir už pastatytus objektus dar didesnę kainą mokėsiantys gyventojai bei verslas.