Dažnai perleidžiami reikalavimai į skolininkus yra užtikrinti daiktinėmis prievolėmis, t. y. turto hipotekos/įkeitimo sandoriais. Tuo atveju, jei hipotekos/įkeitimo sandoris yra sudarytas užtikrinant kito asmens nei įkeičiamo turto savininkas įsipareigojimus, kyla Civiliniame kodekse įtvirtinta pareiga gauti svetimo daikto hipoteka įkeisto turto savininko sutikimą reikalavimo teisių perleidimui. Tokių sutikimų gavimas gali būti labai komplikuotas praktikoje, ypač kai perleidžiamas ne konkretus reikalavimas į vieną skolininką, o visas skolų portfelis, kurį gali sudaryti ir ne vienas tūkstantis bylų.
Šiuo daugeliui kreditorių aktualiu klausimu Lietuvos Apeliacinis teismas vysto teismų praktiką ir 2021 m. kovo 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-134-881/2021, išaiškino, kad:
- imperatyvioji teisės norma Civilinio kodekso 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką;
- vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas yra nepakankamas pripažinti, kad tokią normą pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma norma saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus;
- sprendžiant dėl sandorio negaliojimo kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina;
- pareiga gauti Sutikimą saugo privatų svetimo daikto hipotekos davėjo interesą, o konkrečiai – jog reikalavimo teisę įgijusio trečiojo asmens tikslas nebūtų išimtinai įkeisto svetimo daikto įsigijimas ir šis naujasis kreditorius negalėtų nesąžiningai inicijuoti pagrindų išieškojimo iš įkeisto daikto atsiradimui.
Analizuojamoje civilinėje byloje Lietuvos Apeliacinis teismas, įvertinęs aprašytus argumentus, padarė išvadą, kad tais atvejais, kai išieškojimas iš įkeisto turto jau pradėtas ir išieškomos skolos suma nustatyta, Civilinio kodekso 4.183 straipsnio 3 dalies taisykle saugomo svetimo daikto hipotekos davėjo intereso nelieka, todėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas, neturint turto savininko sutikimo, nelemia reikalavimo teisės perleidimo sutarties negaliojimo.
Kitoje svetimo daikto hipotekos atžvilgiu svarbioje civilinėje byloje Nr. 2A-255-370/2020 Lietuvos Apeliacinis teismas 2020 m. kovo 19 d. priėmė nutartį, kurioje konstatavo, kad net ir nustačius Civilinio kodekso 4.181 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo pažeidimą, t. y. sutikimo nebuvimą, tai nesukeltų svetimo daikto hipotekos pabaigos.
Teismas įtvirtino, kad nei Civilinio kodekso 4.181 straipsnis (Svetimo daikto hipoteka), nei Civilinio kodekso 4.197 straipsnis (Hipotekos pabaigos pagrindai) nenumato, kad svetimo daikto hipoteka įkeisto turto savininko sutikimo negavimas nulemtų hipotekos pabaigą. Teismo nuomone, sandorių naikinimas dėl tokių formalių priežasčių, kaip Civilinio kodekso 4.181 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo pažeidimas, neatitiktų civilinėje teisėje galiojančio teisingumo, sąžiningumo bei teisėtų lūkesčių principo.
Sutikimas dėl kreditoriaus pasikeitimo – kokias alternatyvas galima rinktis?
Visgi, reikia atsižvelgti į tai, kad teismai analizuoja faktinių aplinkybių visumą konkrečioje sprendžiamoje byloje, todėl teismų praktika nėra tiesiogiai taikoma tarp šalių kylantiems teisiniams santykiams reguliuoti. Atsižvelgiant į tai, kad hipoteka/įkeitimu užtikrintų reikalavimų perleidimo atveju turi būti sudaroma notarinė sutartis tarp pradinio ir naujojo kreditoriaus, tokios sutarties sudarymui ir tvirtinimui notaras gali pareikalauti sutikimų dėl hipotekos kreditoriaus pasikeitimo. Tokiu atveju pradinis kreditorius galėtų rinktis vieną iš alternatyvių būdų:
(i) iki notarinio hipotekos sandorių perleidimo tvirtinimo dienos gauti sutikimus, o tuo atveju, jei turto savininkas nesutinka išduoti Sutikimo, kreditorius tokį svetimo daikto hipotekos davėjo nesutikimą galėtų ginčyti teismine tvarka, ir pastarajam tektų pagrįsti Sutikimo nedavimo priežastis; arba
(ii) likti svetimo daikto hipotekų kreditoriumi ir reikalavimo teisių perleidimo sutartyje su naujuoju kreditoriumi numatyti procedūrą, pagal kurią pradinis kreditorius vykdytų naujojo kreditoriaus instrukcijas, susijusias su išieškojimu iš svetimo daikto hipotekos pagrindu įkeisto turto tuo atveju, jei bus pradėtas išieškojimas iš tokio turto. Šiuo atveju tarp pradinio ir naujojo kreditoriaus susiformuotų pavedimo teisiniai santykiai, kurie, be kita ko, suteiktų pradiniam kreditoriui galimybę gauti apmokėjimą už veikimą naujojo kredito vardu ir interesais.
Civilinio kodekso 4.181 straipsnio 3 dalis nenumato, kokia forma turėtų būti išreikštas sutikimas. Pagal Civilinio kodekso 1.72 straipsnio 1 dalį, sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu, todėl teoriškai Sutikimas galėtų būti išreikštas žodžiu notarų biure kreditoriams sudarant sandorį dėl hipoteka/įkeitimu užtikrintų reikalavimų perleidimo.
Atsižvelgiant į tai, kad žodinio sutikimo gavimas gali būti komplikuotas, ir į tai, kad pagal Civilinio kodekso 1.77 straipsnio 1 dalį sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi paprastos rašytinės formos ar notarinės formos, šiuo atveju tikslingiausia būtų sutikimus sudaryti raštu iš anksto.
Apibendrinant pateiktą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką šiuo verslui aktualiu klausimu, galima daryti išvadą, kad Civiliniame kodekse įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo gauti sutikimą nesilaikymas, nelemtų nei reikalavimo teisių perleidimo sutarties, nei svetimo daikto hipotekos/įkeitimo sutarties negaliojimo tuo atveju, jei perleidžiamo reikalavimo dydis būtų nustatytas ir perleidžiamas reikalavimas jau būtų perduotas vykdymui. Visgi notariškai tvirtinant kreditorių pasikeitimą svetimo daikto hipoteka/įkeitimu įkeisto turto sandoryje, būtų reikalaujama pateikti sutikimą, kuris turėtų būti išreikštas paprasta rašytine forma.
