Pamenu, vieną pokalbį su jaunu, ką tik mokslus baigusiu kolega. Jis tvirtai žinojo, kad nori būti vadovu ir prašė manęs padėti nubrėžiant jo karjeros kelią. Man paklausus, o kodėl jis nori būti vadovu, gavau atsakymą: „Nes blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu“. Tai buvo vienintelis jo motyvas. Kito sugalvoti jis negalėjo, o gal net ir nematė reikalo.
Ši istorija – vienas iš pavyzdžių, parodančių, kaip klišinės, stereotipinės frazės tampa spąstais, kurie atjungia mąstymą ir norą analizuoti bei kurti. Tačiau kartu jos yra labai patogios, pateisinančios, padiktuojančios iš karto elgesio receptą. Jos neva pasako, kad egzistuoja tam tikros visuomenės normos, ir jų kvestionuoti nėra reikalo.
Viena tokių klišių – „verslas yra verslas“. Šiaip iš pirmo žvilgsnio atrodytų – o kas su šia fraze negerai? Deja, dažniausiai ji naudojama tada, kai siekiant didesnės naudos sau yra norima paslėpti ir pateisinti neetišką elgesį, gudravimus, susitarimų nesilaikymus ar netgi apgavystes.
Ją tariantis žmogus sufleruoja, kad verslo esmė neva yra tik pelnas, didesnis uždarbis, apsukrumas, pasinaudojimas situacija. Ir tokia verslo prigimtis esą daug ką pateisina.
Ypač šių frazių vartojimas suaktyvėja, kai verslui gerai sekasi ir netrūksta klientų. Pavyzdžiui, dabar nekilnojamojo turto (NT) rinkoje vyraujantis būsto deficitas sukūrė itin daug pagundų pasinaudoti situacija. Teko girdėti istorijų, kai klientai, jau sutarę su plėtotoju el. paštu dėl būsto pirkimo pastatytame name, prieš pasirašant notarinę sutartį gauna naujas pirkimo sąlygas. Tai yra, pasiūlymą pirkti butą kur kas brangiau nei buvo sutarta.
„Čia nieko asmeniško, čia tik verslas“, sakoma. Tačiau iš tiesų galvojama: „O gal vis dėlto sutariau per mažą kainą ir galiu pasipelnyti daugiau?“ Be abejo, pelnas yra verslo tikslas. Tačiau, ar šis tikslas pateisina visas priemones? Net ir susitarimų laužymus? Ar rankos paspaudimas, duotas žodis pinigų akivaizdoje nebeturi jokios vertės?
Galite manyti, kad nupasakota situacija neaktuali, nes tai tebuvo neformalus susitarimas el. laišku ir jį sulaužyti nėra tokia jau baisi nuodėmė. Tačiau šiuo metu net ir oficialias rezervacines sutartis sudarę klientai patiria panašių nutikimų. Pas mus ateinantys būsto pirkėjai pasakoja apie pardavėjus, kurie nutraukia rezervacines sutartis, nes atsirado pasiūliusių už būstą didesnę kainą.
Na, ir galiausiai tokioje rinkoje pardavėjai nebemato reikalo konkuruoti vienas su kitu aptarnavimo kokybe. Jau nieko nestebina, jei būsto pardavėjas klientui neperskambina, gali susitikti tik jam patogiu laiku arba išvis neatsiliepia, kad ir kiek laiškų berašytumėt.
Pasiūlos deficitas NT rinkoje nesitęs amžinai – jau dabar matomi rinkos atvėsimo ženklai. Tad, nors šiuo metu greito uždarbio bet kokiomis priemonėmis siekiantys būsto pardavėjai greituoju laikotarpiu išloš, žala jų reputacijai liks ilgam. Gero įmonės įvaizdžio ir klientų pasitikėjimo per dieną nei sukursi, nei atstatysi. Puikiai matėme, kiek laiko prireikė iš naujo užsitarnauti reputaciją NT plėtotojų rinkai po 2007 m. bumo, kurio metu taip pat netrūko švaistymosi frazėmis „verslas yra verslas“.
Tikrai nesakau, kad šiuo metu visi NT plėtotojai pametę galvas griebiasi greito pelno. Yra tokių, kurių veiklą stebime su pagarba ir turime, ko iš jų pasimokyti. Tačiau netrūksta ir „žaidėjų“, siekiančių trumpalaikės naudos. Klientai tai mato, nes būsto pirkimas – labai asmeniškas sandoris ir ilgalaikis prisiminimas.
Atsikratęs klišinio požiūrio, verslas galėtų pakeisti visuomenėje vis dar vyraujantį negatyvų požiūrį į verslininkus. O sukurtas pasitikėjimas santykiuose su klientais, sukurtų ilgalaikį tarpusavio ryšį. Ir tebūnie tai asmeniška.
