Dabartinė reguliacinė sistema numato ir kitas galimybes, kurios ne tik leistų prisidėti prie žaliosios energijos vartojimo, o kartu ir gamybos, bet ir patiems vartotojams teiktų galimybę aktyviai dalyvauti elektros energijos gamybos procese. Toliau šiame komentare bus pateikti esminiai aspektai, apibūdinantys gaminančio ir aktyviojo vartotojo teisinius statusus. Taip pat bus aptariami teisiniai klausimai, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį tiek gaminantys, tiek aktyvieji vartotojai.
Gaminantys vartotojai
2019 metais Lietuvoje buvo priimti svarbūs Atsinaujinančių išteklių energijos įstatymo pakeitimai, kurie išplėtė gaminančių vartotojų sampratą ir nustatė labai svarbią galimybę vartotojui „pasaugoti“ elektros energiją, pagamintą gamybos piko metu. Kas yra gaminantis vartotojas? Tai – elektros energijos vartotojas (fizinis, juridinis asmuo, įmonė, namų ūkis, mokykla, universitetas), gaminantis elektros energiją atsinaujinančių išteklių elektros energijos gamybos įrenginiuose, valdomuose nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais, savo reikmėms ir ūkio poreikiams tenkinti. Taip pat turintis teisę pagamintą, bet savo reikmėms ir ūkio poreikiams nesuvartotą elektros energiją patiekti į elektros tinklus teisės aktų nustatyta tvarka.
Pats paprasčiausias tokio modelio veikimo būdas yra elektrinė ant savo stogo, savo sklype, kai didžioji pagaminamos elektros energijos yra iš karto suvartojama ir nereikia naudotis tinklais (beje turbūt pati didžiausia elektrinė ant savo stogo yra net 3 MW). Daugiausia klausimų, tiek teisinių, tiek techninių, kyla tada, kai veikiama taip vadinamu nuotoliniu būdu.
● Veikimo būdas. Elektros energija gali būti gaminama gaminančio vartotojo elektrinėje, kuri yra geografiškai nutolusi nuo gaminančio vartotojo elektros energijos vartojimo vietos, t. y., gaminantis vartotojas gali būti nutolusiu vartotoju elektrinei, kurios prijungimo prie elektros tinklų taškas nesutampa su elektros energijos vartojimo vietos prijungimo tašku.
Tačiau svarbu tai, kad: (a) tokiu atveju visas pagamintas elektros energijos kiekis ar atskiram gaminančiam vartotojui priskirta jo dalis laikomi patiektais į elektros tinklus, nepaisant gaminančio vartotojo ar jų grupės elektros energijos vartojimo kiekio; (b) nutolusio gaminančio vartotojo nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdoma viena elektrinė arba jos dalis gali būti susieta tik su to paties gaminančio vartotojo viena elektros energijos vartojimo vieta.
● Apribojimai. Vartotojo elektrinė vienam jo vartojimo taškui negali būti didesnės nei 500 kW galios. Dažnai yra manoma, jog šis apribojimas taikomas pačiam vartotojui, t. y., kad vartotojas negali turėti didesnės nei 500 kW galios elektrinės, tačiau 500 kW galia yra siejama ne su vartotoju, bet su vartojimo tašku. Jeigu vartotojas turi kelis vartojimo taškus, atskirus įvadus ir apskaitos prietaisus, vadinasi jis gali turėti ir kelias 500 kW galios elektrines, „dedikuotas“ vienam tokiam vartojimo taškui.
Tačiau šiuo metu yra svarstomos alternatyvos apskritai atsisakyti 500 kW ribos (arba nustatyti didesnę ribą) bei keisti AIEĮ nuostatas numatant, kad būtų neribojamas gaminančių vartotojų, elektros energiją gaminančių geografiškai nutolusioje nuo vartojimo vietos elektrinėje, įrengtosios galios vartotojo objektui suteiktos leistinosios naudoti galios dydis.
Svarbu ir tai, kad šiuo metu yra nustatyta maksimali bendros 200 MW instaliuotos gaminančių vartotojų galios riba. Iš jų 100 MW yra skirta nebuitiniams vartotojams. Jeigu įstatymu šios kvotos nebus pakeistos, tai kvotą išnaudojus gaminančių vartotojų priemonė nebebus taikoma. Preziumuojama, kad galia rezervuojama nuo leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dienos, tačiau šis aspektas dar nėra iki galo aiškus.
Sausio mėnesį suminė buitinių gaminančių vartotojų įrengtoji galia buvo apie ~80 MW , o juridinių asmenų ~20 MW. Neabejotinai šiuo metu gaminančių vartotojų skaičius tikrai yra padidėjęs, jis didės, todėl yra priimti atitinkamas įstatymo pataisas numatančias, jog bendra suminė galia būtų padidinta arba iš viso atsisakoma šio ribojamo, taip pat siūloma atsisakyti šios galios diferencijavimo buitiniams ir nebuitiniams vartotojams.
Kitas klausimas, susijęs su tam tikrais apribojimais, yra tas, kad šiuo metu saulės elektrinė, kurios dydis neviršija 500 kW, gali būti statoma žemės ūkio paskirties žemės sklype ir nėra reikalinga keisti žemės paskirtį. Jeigu elektrinės dydis viršija 500 kW, tuomet žemės paskirtis turi būti pakeista.
● Teisė į elektrinę. Gaminantis vartotojas gali valdyti elektrines ne tik nuosavybės, bet ir kitais teisėtais pagrindais (pavyzdžiui, nuomos ar panaudos). Vartotojas gali elektrinę (ar jos dalį) nuomoti, pavyzdžiui, iš profesionalaus vystytojo. Kas vartotojui gali būti visai patogu, nes jis gali ir pasigaminti sau elektros energijos, ir sutaupyti savo laiko, ir, atitinkamos sutarties numatytais pagrindais, gali atsisakyti elektros įrenginio nuomos.
● Elektrinės teisinis statusas. Dar iki 2019 metų įstatymo pakeitimų buvo tam tikrų niuansų, susijusių su reikalavimais, taikomais saulės elektrinėms: nebuvo aiškiai reglamentuota, ar jas reikia laikyti kilnojamaisiais, ar nekilnojamaisiais daiktais. Buvo nuspręsta, jog visos elektrinės virš 30 kW yra nekilnojamieji daiktai ir, atitinkamai, turi būti registruotos nekilnojamojo turto registre.
2019 m. priėmus įstatymo pakeitimus ir siekiant paskatinti elektrinių kolektyvinį naudojimą bei elektrinės dalių perleidimą, buvo nustatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinėje esantys moduliai ir jų generuojamai galiai priskiriami technologiniai įrenginiai yra kilnojamieji daiktai.
Šiuo metu statiniais turėtų būti laikomos saulės šviesos energijos elektrinės, sukonstruotos iš nekilnojamųjų daiktų, turinčių laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus ir kilnojamųjų daiktų, įtrauktų į nekilnojamojo daikto sudėtį ir praradusių savo individualius požymius. Atsižvelgiant į atitinkamas civilinio kodekso (toliau – CK) ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo normas, saulės šviesos energijos elektrinėje esantys moduliai ir jų generuojamai galiai priskiriami technologiniai įrenginiai yra kilnojamieji daiktai ir nelaikytini statiniais.
Kai vienas asmuo turi savo elektrinę, šie niuansai nėra itin svarbūs – asmuo registruoja elektrinę NT registre kaip nekilnojamąjį daiktą. Tačiau didžiausi klausimai kyla tada, kai vartotojas įsigyja dalį elektrinės bendrame parke. Ką vartotojas turi – nekilnojamojo daikto dalį ar visgi kilnojamąjį daiktą? Šiuo atveju yra labai svarbu, kad atitinkamoje sutartyje tarp vystytojo ir vartotojo būtų tinkamai ir aiškiai apibrėžta, kas yra perleidžiama vartotojui ir ką jis nuosavybės teise valdys.
● Kaip gaminama, naudojama ir „saugoma“ elektra. Gaminantys vartotojai gali naudotis elektros „pasaugojimo paslauga“. Gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis yra kaupiamas nuo einamųjų metų balandžio 1 dienos iki kitų metų kovo 31 dienos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad gaminančio vartotojo per kaupimo laikotarpį suvartotos elektros energijos kiekį viršijantis į elektros tinklus patiektas elektros energijos kiekis į kitą kaupimo laikotarpį nėra perkeliamas ir už šį kiekį tiesioginis energijos tiekėjas gaminančiam vartotojui kompensuoja iš anksto tarpusavio sutartyse nustatyta tvarka ir sąlygomis.
„Pasaugojimo“ kaina yra nustatoma vienerių kalendorinių metų laikotarpiui ir ji gali būti: (a) vienanarė, mokama už 1 kWh iš ESO tinklų atgauto elektros energijos kiekio arba už 1 kW elektrinės įrengtosios galios; (b) dvinarė, mokama už 1 kWh iš skirstomųjų tinklų atgauto elektros energijos kiekio ir už 1 kW elektrinės įrengtosios galios; (c) gaminantis vartotojas gali atsiskaityti elektros energijos kiekiu pagal nustatytą procentą nuo kaupimo laikotarpiu gaminančio vartotojo į elektros tinklus patiektos elektros energijos kiekio.
● Veiklos modelis. Gaminančių vartotojų elektrinės gali būti statomos, įrengiamos ir eksploatuojamos kitų asmenų, turinčių leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir leidimą gaminti elektros energiją. Nustatomos ir papildomos sąlygos – tokiu atveju gali būti statomos ir įrengiamos tik naujos atsinaujinančius išteklius naudojančios elektrinės, kurių statybai ar įrengimui naudojama nauja įranga. Kitaip tariant, vystytojas gali pastatyti elektrinę vartotojui ją perleisti ar nuomoti jos dalį ir vartotojas bus laikomas gaminančiu, t. y. kad jis elektros energiją pasigamina pats sau.
Toks veiklos modelis atveria platesnes bendradarbiavimo perspektyvas vystytojams, vartotojams ar NT, infrastruktūros fondams, kurie nuosavybės teise gali valdyti didesnės galios saulės ar vėjo parkus ir juos nuomoti gaminantiems vartotojams, o vartotojai gali lengviau „išeiti“ iš projekto perleidę savo nekilnojamąjį turtą, prie kurio yra pririšta atitinkama elektrinė ar jos dalis.
Tokie būtų pagrindiniai reguliaciniai teisiniai aspektai, apibūdinantys paties gaminančio vartotojo statusą ir veiklos specifiką. Be reguliacinių aspektų yra svarbūs ir sutartiniai niuansai, nes įprastai gaminančiam vartotojui elektrinę stato kažkas kitas ir šie sutartiniai aspektai yra labai aktualūs, nepriklausomai nuo to, ar saulės elektrinė yra statoma ant stogo, ar ji yra nutolusi.
● Elektrinės tiekėjas, rangovas. Kaip ir bet kurių kitų statybų atveju, vienas iš svarbiausių statybos aspektų yra patikima įranga ir patikimas rangovas. Neretai vartotojai, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų fiziniai asmenys, ar įmonės, statydamiesi elektrinę stengiasi kaip galima sumažinti sąnaudas. Todėl kartais pasirenkami tiekėjai, neturintys reikiamos patirties, kvalifikacijos, o šiame versle detalės yra labai svarbios.
Fiziniai asmenys dažniausiai neturi nei gebėjimų, nei išteklių koreguoti gaunamų sutarčių ir, rinkdamiesi tiekėją, jie savo sprendimą pagrindžia tik viešai prieinamais duomenimis apie reputaciją, patikimumą. Čia svarbu pasitikrinti informaciją apie konkretaus rangovo vykdytus projektus, jo patirtį. Taip pat reikia labai aiškiai „panaršyti“ informaciją apie rangovo siūlomą įrangą – modulius bei keitiklius (inverterius).
Jeigu elektrinė yra nutolusi ir vartotojas gauna dalį bendrame parke, tai rangovo patikimumas ir gebėjimas užtikrinti parko priežiūrą yra viena iš esminių sąlygų. Niekas, žinoma, negali pasakyti kas bus po 10 metų, tačiau pasitikėjimą visuomet labiau kels tokie tiekėjai, kurie turi daugiau patirties ir rimtesnį išvystytų/vystomų projektų portfelį.
● Garantijos. Saulės jėgainės įsirengimo projektas yra ilgalaikis – pastačius elektrinę ji turi gaminti elektros energiją 30 metų. Garantijų rūšys yra dvi: gaminio ir performance (gamybos) garantija. Gaminio garantija paprastai suteikiama pradiniam pirkėjui (nors gali būti ir bet kuriam modulio turėtojui, šiuo atveju viskas priklauso nuo gamintojo sąlygų). Ši garantija pirkėjui užtikrina, kad moduliai, jeigu jie įrengti pagal technines specifikacijas, yra naudojami ir/ar aptarnaujami įprastinėmis sąlygomis, neturi jokių gamybos defektų.
Kitas svarbus aspektas – tai inverterių (keitiklių) garantija. Inverterteriai yra vienas iš pagrindinių saulės elektrinės elementų, ir šiuo metu rinkoje (išskyrus pavienius atvejus) maksimali inverterių garantija yra 10 metų, o inverteriai sudaro nemažą saulės jėgainės kainos dalį. Todėl inverterių keitimo klausimas, praėjus tam tikram laikotarpiui, yra svarbus tiek vystytojui, tiek vartotojui.
Rangovo, kuris išvystė elektrinę, po 10 ar 15 metų gali ir nebūti, todėl gali kilti natūralus klausimas: o ką daryti, jeigu moduliai sugenda ir nebeveikia taip, kaip turėjo veikti pagal technines specifikacijas? Jeigu garantija suteikia galimybę kreiptis tiesiai į gamintoją ir modulis yra atskiras, savininkas galės realizuoti savo produkto garantijos teisę. Tačiau, jeigu modulio gamintojo garantija yra suteikiama tik tiesioginiam pirkėjui, reikės, kad šią garantiją įvykdytų pats rangovas/vystytojas.
Gamybos garantija (užtikrinanti, kad esant adekvačioms oro sąlygoms, tam tikrą laiką (paprastai 20-30 metų) faktinė modulių elektros gamyba bus ne mažesnė nei tam tikras procentas, kuris skiriasi priklausomai nuo gamintojo, nuo techninėje specifikacijoje nurodytos galios. Tokią gamybos garantiją taip pat suteikia modulių gamintojas, tačiau moduliai yra tik dalis elektrinės.
Elektrinė yra mechanizmas, sukonstruotas iš daugelio komponentų, kurie tarpusavyje turi „susigroti“ kaip orkestras, todėl vartotojas visuomet turi reikalauti gamybos garantijos jau iš paties rangovo/vystytojo, kuris, savo ruožtu, turi užtikrinti vartotojo nuostolių kompensavimą, jeigu elektrinė ar vartotojui priskirta jos dalis nepagamins atitinkamo elektros energijos kiekio.
● Priežiūra. Vienas iš esminių aspektų, užtikrinančių elektrinės veikimą ir elektros generavimą, yra elektrinės priežiūra. Jeigu elektrinė yra bendrame parke, būtina užtikrinti ne tik tai, kad vystytojas/rangovas vykdys tinkamą elektrinės priežiūrą, aprėpiančią nuolatinę gamybos stebėseną, reagavimą į veiklos sutrikimus, žolės pjovimą, elektrinės nuplovimą bent vieną kartą per metus, bet ir tai, kaip statytojas užsitikrina lėšų surinkimą iš visų parko dalyvių. Gali pasitaikyti tokia situacija, kad vienas vartotojas už priežiūrą moka, tačiau kiti dėl tam tikrų priežasčių už priežiūrą laiku ar apskritai nemoka. Todėl svarbu, kad vystytojas turėtų galimybę imtis teisinių veiksmų nemokių savininkų atžvilgiu, nes tinkama ir efektyvi priežiūra yra svarbi visiems bendro parko naudotojams.
Kitas tiek vystytojui, tiek vartotojui svarbus teisinis aspektas – tai priežiūros mokesčio indeksavimas. Vystytojui svarbu, nes jis negali dirbti už tą pačią kainą visus 20 metų, o jeigu kaina nebus sąžiningai didinama, natūraliai kentės priežiūros kokybė. Savo ruožtu vartotojui svarbu tai, kad kaina nebūtų didinama nepagrįstai, dėl ko turėti nutolusią elektrinę gali tapti visai ekonomiškai nepagrįsta.
● Kas bus su elektrine po X metų? Jeigu vartotojas perka elektrinę ar jos dalį parke, jam reikia turėti aiškią nuostatą, jog vystytojas/rangovas, prižiūrėjęs elektrinę, ją turės ir utilizuoti, o tokio utilizavimo sąnaudos turi būti įskaičiuotos į priežiūros mokestį.
● Kas bus su elektros energijos pertekliumi? Teoriškai gali pasitaikyti, kad gaminantis vartotojas pagamins daugiau elektros energijos negu jis realiai suvartos. Šiuo atveju vartotojas turi turėti aiškų susitarimą su vystytoju ar savo elektros tiekėju, už kokią kainą bus superkama perteklinė elektros energija.
● Тam tikri svarbūs techniniai aspektai. ESO rekomenduoja prieš įsirengiant saulės jėgainę būtinai pasitikrinti, ar elektrinė gali būti prijungta prie ESO skirstomojo tinklo ir kokiomis sąlygomis tai būtų daroma. ESO pateikiamose sąlygose detaliai nurodoma, ar skirstomasis tinklas galės priimti saulės arba vėjo elektrinės pagamintą elektrą. Kitas svarbus dalykas – kad vartotojo turima vartojimo galia nebūtinai reiškia, kad bus galima įrengti tokios pat galios elektrinę.
Vartotojai dažnai neteisingai įvertina elektrinės prisijungimo galimybes, sutapatindami įvado (leistinosios naudoti galios) ir elektrinės (leistinosios generuoti galios) dydžius. Objektyvią skirstomojo tinklo situaciją parodo tik ESO tinklo analizė, todėl yra būtina gauti ESO sąlygas, kuriose bus nustatytos elektrinės prijungimo galimybės. Jeigu projektas vystomas vystytojo, paprastai šiais techniniais parametrais pasirūpina vystytojas, tačiau vartotojas, ketinantis pirkti elektrinę iš vystytojo, turėtų įsivertinti, ar vystytojas tinkamai atlikęs visus namų darbus ir yra išanalizavęs visus klausimus, susijusius su elektrinės prijungimu prie tinklo.
Aktyvieji vartotojai
Panašu, kad gaminančių vartotojų koncepcija yra gana plačiai žinoma ir ja vis aktyviau naudojasi vis didesnis skaičius tiek fizinių, tiek juridinių asmenų. Tačiau CEP, konkrečiai Direktyvos 15 ir 16 straipsniai) įtvirtina ir dar kitą koncepciją – aktyviuosius vartotojus.
Jeigu ŠEP nuostatos bus perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisę papildant Elektros Energetikos įstatymą esamu projektu, tai bus siūloma nustatyti teisę aktyviesiems vartotojams parduoti pačių pasigamintą elektros energiją, dalyvauti teikiant lankstumo paslaugas ir (ar) diegiant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, be to, leisti perduoti jų veiklai reikalingų elektros įrenginių valdymą trečiajai šaliai, šios šalies nelaikant aktyviuoju vartotoju.
● Statusas. Suteikiant aktyviajam vartotojui galimybę prekiauti elektros energija kartu nustatoma ir pareiga atsakyti finansiškai už disbalansą, kurį sukelia jų veikla elektros energetikos sistemoje. Atitinkamai, asmuo, siekiantis tapti aktyviuoju vartotoju, privalės pateikti deklaraciją VERT apie savo siekiamą vykdyti aktyviojo vartotojo veiklą, taip pat turės pateikti patvirtinimą apie sudarytą atsiskaitymo už disbalansą ar atsakomybės už balansą perdavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ŠEP nuostatas elektros energetikos veikla neturi būti aktyviojo vartotojo pagrindine veikla, dabartiniu įstatymo projektu siūloma aiškiai nustatyti atvejus, kada aktyviojo vartotojo veikla energetikos sektoriuje tampa (pradedama laikyti) pagrindine veikla ir toks vartotojas turėtų keisti savo statusą į gamintojo.
● Apribojimai. Nėra apribojimų, kurie leistų tapti aktyviaisiais vartotojais tik gaminant elektrą iš atsinaujinančių šaltinių, teoriškai jie galėtų gaminti bet kokios rūšies elektros energiją. Greičiausiai aktyvieji vartotojai veiks elektros energijos gamybos iš atsinaujinančios išteklių srityje.
● Esminiai skirtumai lyginant su gaminančiu vartotoju. Natūraliai kyla klausimas, o koks skirtumas tarp gaminančio vartotojo ir planuojamos naujos koncepcijos aktyviojo vartotojo. Iš esmės gaminantis vartotojas taps tam tikru aktyviojo vartotojo porūšiu, o esminiai skirtumai bus šie:
Elektros prekyba. Aktyvusis vartotojas galės prekiauti savo pagaminta elektros energija tiesiogiai ar per telkėjus. Ši nuostata gali atverti naujas galimybes lyginant su gaminančio vartotojo esamomis teisėmis, pagal kurias jis gamina elektrą pats sau ir į tinklą ją tiekia tik „pasaugoti“. Aktyviaisiais vartotojais galės būti stambesni įvairių verslo šakų veikėjai, pvz., logistikos bendrovės ar didelės gamyklos, kurios galės efektyviau išnaudoti savo teritorinius, gamybinius pajėgumus.
Balansavimas. Skirtingai nuo gaminančio vartotojo, kurio 500 kW elektrinė yra atleista nuo balansavimo pareigos, aktyviajam vartotojui visuomet bus pareiga atsakyti už disbalansą sistemoje. Šiai atsakomybei užtikrinti jis turės sudaryti atitinkamą sutartį su kitais rinkos dalyviais.
Kvota. Aktyviesiems vartotojams nėra taikoma instaliuotos galios kovota. Jeigu gaminantys vartotojai šiuo metu turi 200 MW galios kvotą (kaip jau minėta aukščiau kvota bus greičiausiai padidinta), tai aktyviesiems vartotojams tokia kvota įstatymiškai nėra taikoma.
Veikla. Gaminančių vartotojų veiklos spektras ribotas: elektros gamyba tik savo reikmėms ir tik iš atsinaujinančių elektros energijos šaltinių įrenginių. O aktyvieji vartotojai nėra ribojami reikalavimo gaminti elektrą tik iš atsinaujinančių išteklių, taip pat jie galės elektros energiją, gaminti, kaupti, parduoti, dalyvauti lankstumo priemonėse.
Jeigu gaminančių vartotojų modelis yra nutaikytas į dabartį, tai aktyviųjų vartotojų koncepcija daugiau yra ateities modelis, kuris įgalins ne energetikos verslo subjektus dar plačiau įsitraukti į elektros energijos gamybos, kaupimo rinką.
Kai pilna apimtimi galės veikti abu modeliai: tiek verslo, tiek buitiniams vartotojams bus suteikta galimybė, priklausomai nuo vartojimo poreikių ar gamybos galimybių, ne tik gaminti ir vartoti, bet ir kaupti, parduoti rinkai pačių pasigamintą elektros energiją. Nuo ko visa sistema bus gerokai lankstesnė.
Kitame straipsnyje plačiau pakalbėsime apie bendruomeninę energetiką.
