Europos Sąjungoje (ES) šia kryptimi judėti buvo pradėta jau gana seniai, tačiau tik pastaraisiais metais ES mastu nutarta klimato iššūkius spręsti iš esmės, pakeičiant ES energetikos politikos esmines nuostatas, kurios sudarytų sąlygas perėjimui prie švarios energijos gamybos ir vartojimo.

Tokiu būdu būtų sukurta laipsniško ir negrįžtamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimo sistema, kurios galutinis tikslas yra tapti visiškai neutraliais klimato atžvilgiu iki 2050 metų. O tai savaime yra susiję su retoriniu klausimu: kaip surasti tinkamą balansą tarp konkurencingumo išlaikymo bei klimato neutralumo tikslų. Būtent tam yra kuriamas visas reguliavimo mechanizmas, kuris keis nusistovėjusią tradicinę energetikos rinką.

Šiuo tikslu ES lygmeniu yra priimtas vadinamas Švarios energijos paketas – ŠEP (angl. Clean Energy Package), teisinių dokumentų rinkinys, sudarytas iš direktyvos ir kelių reglamentų. Paketo tikslas yra sustiprinti vartotojų teises ir paskatinti vartotojus tapti vienu iš kertinių elektros energijos gamybos ir tiekimo šaltinių. Be to, tikimasi, kad naujos reguliacinės sistemos sukūrimas paskatins ir ekonomikos augimą, naujų darbo vietų kūrimą per naujų energetinių veiklų atsiradimą ir visos sistemos transformaciją.

Atitinkamai, nacionalinėse sistemose įgyvendinamos ŠEP nuostatos turėtų vienaip ar kitaip paveikti Europos regionus ir jų gyventojus. Galima purkštauti, kad čia dar vienas Europos biurokratų „išmislas“ siekiant išleisti daugiau pinigų, bet pagalvojus paprastai, tiek skatinti žaliąją energetiką, tiek ja naudotis mums paprasčiausiai yra naudinga ne tik etine, bet, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, ir finansine prasme.

Vienas iš esminių pokyčių energetikoje, apie kurį noriu pakalbėti, yra energijos gamybos-vartojimo modelio konversija iš vienpusio eismo į dvipusį. Pagal klasikinį suvokimą, energijos tiekimo eismas yra toks: gamyba→ skirstymas→ vartojimas. Naujaisiais ES teisinio reguliavimo pakeitimais siekiama, kad energijos vartotojai taptų ne tik energijos tiekėjų klientais, bet kartu ir aktyviais rinkos dalyviais.

Siekiant apibūdinti tokius naujuosius rinkos dalyvius dažniausiai yra vartojama prosumerio sąvoka. („Prosumer“ žodžio etimologija siejama su fururisto Alvino Tofflerio traktatu apie naująją pasaulio ekonomiką, kurioje klientai tampa aktyviais prekių ir paslaugų gamintojais, platintojais, o ne tik pasyviais vartotojais).

Beje, Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) leidžia naudoti šią sąvoką ir oficialiai. VLKK išaiškinime prosumeris apibūdinamas kaip profesionalus vartotojas, besidomintis aukštesnės kokybės produktais ir paslaugomis, skubantis susipažinti su rinkos naujovėmis. Prosumeris neperka aklai. Jis ieško palankiausio kainos, kokybės ir galimybių santykio. Apie jį dominantį produktą prosumeris stengiasi rasti kuo daugiau informacijos. Prosumeriai dažnai daro nemažą įtaką kitų vartotojų apsisprendimui.

Ir nors VLKK pateiktas sąvokos išaiškinimas nėra visiškai tikslus prosumerio sampratos apibūdinimas energetikos kontekste, jis šiame tekste geriausiai perteikia esmę, todėl bus vartojamas ir toliau.

Atlikus galimų scenarijų modeliavimus yra paskaičiuota, kad prosumeriai iki 2050 metų ES galėtų pagaminti apie 45 proc. elektros energijos. Aišku, tai sukuria ir tam tikrus iššūkius, pvz., kaip užtikrinti elektros energijos balansą, tinklo tvarumą. Todėl ne veltui vienas iš pagrindinių Švarios energijos paketo principų yra bendra rinkos dalyvių atsakomybė už elektros tinklo balansavimą, nepriklausomai nuo to, ar jie yra gamintojai, ar vartotojai.

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad vartotojai iš prigimties yra gana inertiški, nenori naujovių ir nesusimąsto apie dvipusio eismo perspektyvas. Todėl didelis vaidmuo keičiant vartojimo įpročius, kad vartotojai taptų elektros rinkos gamybos dalimi, tenka reguliavimui ir esamiems energetikos rinkos žaidėjams. Ką mes matome ir dabar: vartotojai, nors dar ir vangiai, bet tikrai įsijungia į transformacijos procesą.

Todėl norisi pakalbėti apie priežastis, kodėl prosumerizmas populiarėja. Pirma priežastis gana banali ir paprasta: elektros gamybos iš atsinaujinančių šaltinių įranga šiandien yra pigesnė nei bet kada anksčiau. Technologijos vystosi nepaprastai greitai ir ne tik saulės moduliai ar mažos vėjo jėgainės tampa įkandamos eiliniams vartotojams, bet ir energijos kaupimo įrangos kainos netrukus taps priimtinos.

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad dalis prosumerių projektų yra vienaip ar kitaip subsidijuojami. Pvz., dabartiniu metu pagal klimato kaitos programą planuojama skirti apie 250 mln. eurų. Dalis iš jų bus skirti finansuoti įvairias, pavadinkime, „tradicines“ priemones, tokias kaip gyvenamųjų namų atnaujinimas, o dalis – prosumerių programoms, kaip atsinaujinančių energijos išteklių (saulės, geoterminės energijos, biokuro) panaudojimo valstybės, savivaldybių, tradicinių religinių bendruomenių, religinių bendrijų ar centrų poreikiams, kitų juridinių asmenų poreikiams keičiant iškastinį kurą.

Be ekonominių svarbus ir etinis aspektas. Galbūt jis Lietuvoje kol kas veikia mažiau, tačiau įvairių pramonės šakų stambiausi žaidėjai masiškai metasi į žalios energetikos vartojimą, o Y ir Z kartų atstovai, kurie tampa ir svarbia vartotojų rinkos dalimi, yra gerokai labiau orientuoti į tvarumą – jie greičiausiai norės gyventi butuose, dirbti biuruose ar apsipirkinėti prekybos centruose, kurie naudoja atsinaujinančių šaltinių sukurtą energiją.

Jau dabar pastebima tendencija, jog užsienio įmonių valdomos Lietuvos pramonės ir paslaugų įmonės turi akcininkų nustatytus reikalavimus, kiek investuoti į atsinaujinančios energijos gamybos įrenginius ir tokiu būdu jungtis prie prosumerių tinklo.

Ketvirtas aspektas yra ekonominė nauda. Turbūt nereikia aiškinti, jog tokiai šaliai kaip Lietuva, kuri beveik neturi iškastinio kuro, kuri visą savo nepriklausomos valstybės egzistavimo laikotarpį lygiagrečiai turėjo kurti energetinės nepriklausomybės instrumentus, būti priklausomai nuo vėjo ir Saulės, kurių niekas neatims, yra ekonomiškai kur kas naudingiau, nei skirti lėšas energijos importui. Kaip ir valstybė, taip ir atskiri verslai, visai nesusiję su energijos gamyba, ar paprasčiausi namų ūkiai, įvertinę aukščiau nurodytas priežastis, mato ekonominę naudą investuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius.

Ekonominės naudos siekimo tikslas tiesiogiai siejasi ir su kitu tikslu – mažinti energetinį skurdą. Pagal Europos Sąjungoje priimtus skaičiavimus, jeigu ūkis išleidžia daugiau nei 10 proc. pajamų apmokėti už energiją, tai jau yra vertinama kaip energetinis skurdas. Lietuvoje tokių ūkių yra tikrai daug. Vienkartinės investicijos į žaliąją ekonomiką, saulės, vėjo elektrines, kaupimo įrenginių kombinuotus sprendimus galėtų iš esmės išspręsti problemą – ilgalaikį valstybės įsipareigojimą kompensacijų forma padengti energetinio skurdo padarinius.

Kartu naujų dalyvių atsiradimas elektros energijos rinkoje sudarys sąlygas efektyvesniam pagamintos elektros naudojimui. Patys vartotojai galės ir padidinti vartojimo efektyvumą, ir užtikrinti energijos tiekimą platesniam vartotojui ratui, kai elektros energijos nereikės jiems patiems. Tačiau tokia ekonominė veikla gali neigiamai paveikti tinklo saugumą ir balansavimą, todėl svarbu, jog veiktų tam tikra sistema, užtikrinanti tiek tinklo operatorių, tiek prosumerių interesus, ir čia atsiranda papildoma erdvė dar vienai rinkos dalyvių klasei.

Prosumerių skaičiaus augimas sukuria galimybes atsirasti naujos rūšies ekonominei veiklai – paklausos telkėjams (angl. agregators), kurie, norėdami dalyvauti elektros energijos balansavimo ar rezervinės galios paslaugų teikime, telks elektros vartotojus ir gamintojus, kuriuos domins galimybės reaguoti į elektros rinkos pasiūlos ir paklausos pokyčius bei perdavimo sistemos operatoriaus skatinamąsias išmokas, siūlant galimybes sumažinti arba padidinti savo elektros energijos vartojimą arba keisti savo įprastą elektros vartojimo režimą.

Pati telkimo paslauga gali būti apibūdinama kaip vartotojų paklausos ar gamybos derinimas, siekiant nesuvartotą arba pagamintą elektros energiją parduoti, pirkti arba pateikti aukcionui atitinkamose elektros, balansavimo arba rezervinės galios rinkose. O dar paprasčiau sakant, telkimas – tai optimalus nepanaudotų energijos išteklių panaudojimas.

Svarbu tai, kad nepriklausomas telkėjas negali būti susijęs su elektros energijos tiekėju. Kitaip tariant, jeigu elektros energiją tiekia įmonė A, ji negalės teikti telkimo paslaugos, tačiau energijos tiekėjas B galės teikti telkimo paslaugą. Tuo siekiama sukurti tam tikrą konkurenciją ir skatinti sistemos lankstumą. Todėl straipsnių cikle bus paaiškinama, kas skatina vartotojus tapti prosumeriais, kokia yra galima nauda ir, svarbiausia, kokie yra svarbūs teisiniai aspektai elektros energijos vartotojui iš vienpusio eismo krypties pereinant į dvipusį eismą t.y. tampant ne tik pasyviu vartotoju, bet elektros energijos rinkos dalyviu – prosumeriu.

Savaime aišku, prosumerizmas kelia ir naujus klausimus, sukuria iššūkius ne tik reguliatoriui, bet ir patiems vartotojams. Nes siekiant tapti „žaliu“, reikia žengti tam tikrą žingsnį į visai naują rinką, kuri turi visiškai savitą reguliavimą, susikuria nauji teisiniai santykiai ir, siekiant įvertinti daugelį aspektų, reikia specialių žinių. Todėl natūralu, kad dalis verslų, net ir siekiančių prisidėti prie bendros tvarumo tendencijos, rinksis paprastesnį variantą – likti paprasčiausiu vartotoju, tačiau „žaliu“. Nes ir netapdami prosumeriais, verslai gali sėkmingai prisijungti prie tvarumo, sudarydami paprasčiausias elektros energijos sutartis su savo pasirinktu nepriklausomu elektros tiekėju.

Praktiškai visi Lietuvoje veikiantys elektros energijos tiekėjai, siūlydami elektros energiją, specialiu elektros energijos tiekimo sutarties punktu siūlo pirkti žaliąją elektrą. Kadangi elektra yra tokia prekė, kuri nėra pažymėta kažkokiais numeriais gali kilti natūralus klausimas, o kaip užsitikrinti, kad tiekėjas, parduodantis elektros energiją, man iš tikro parduoda „žalią“ elektrą, o ne kokią „kruviną“ astravinę? Tuo tikslu visos ES mastu (ES Direktyva 2009/28/EB 15 str.) , o kartu ir Lietuvoje, veikia kilmės garantijų sistema (angl. GO – Guarantee of Origin).

Kilmės garantija yra stebėjimo priemonė, savotiškas virtualus pažymėjimas, galutiniams vartotojams įrodantis, kad jie naudoja elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Viena kilmės garantija – tai 1 MWh žaliosios energijos ekvivalentas. Lietuvoje kilmės garantijų klausimai yra reglamentuojami 2016-11-14 LR energetikos ministro įsakymu patvirtintomis „Elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, kilmės garantijų išdavimo, perdavimo ir jų galiojimo panaikinimo ir kitose valstybėse narėse išduotų kilmės garantijų pripažinimo taisyklėmis“. Jos asmenų registravimo kilmės garantijų duomenų bazėje nustato elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, kilmės garantijų išdavimo, perdavimo, pripažinimo ir galiojimo panaikinimo bei jų naudojimo ir priežiūros tvarką.

Šių taisyklių privalo laikytis visi rinkos dalyviai t.y. elektros energijos gamintojai, energijos tiekėjai, elektros energijos perdavimo ir skirstomųjų tinklų operatoriai. Rinkos dalyviai, kurie yra registruojami kilmės garantijų duomenų bazėje, turi išduotas kilmės garantijas, teikia informaciją paskirtajai įstaigai (šiuo atveju AB „Litgrid“).

Pati kilmės garantija laikoma išduota dalyviui tada, kai „Litgrid“ savo duomenų bazėje sukuria įrašą apie jos suteikimą. Taip įregistruotas kilmės garantijas elektros energijos gamintojas arba tiekėjas perleidžia kitam asmeniui dvišale sutartimi. Taigi, jeigu atitinkamas vartotojas nori būti tikras, jog jis vartoja tikrai žalią elektros energiją, jis turėtų reikalauti, jog elektros energijos tiekimo sutartyje būtų aiškiai nustatyta tiekėjo pareiga kartu su elektros energija perleisti ir kilmės garantiją. O kilmės garantija bus panaikinama tada, kai ji bus perleidžiama galutiniam vartotojui.

Tačiau tie verslai, kurie siekia aktyviau įsijungti į bendrą energetikos rinką kaip aktyvūs dalyviai, gali rinktis ir naujuosius veiklos modelius. Aukščiau aptartas tiesioginis žaliosios elektros energijos pirkimas yra pats paprasčiausias būdas taikyti tvarumo principus. Tačiau tokiu atveju atsinaujinančios energetikos vystymas yra perleidžiamas tradiciniams elektros energijos rinkos dalyviams – gamintojams ir tiekėjui.

Jeigu verslas dėl ekonominių ar kitų priežasčių nori aktyviai prisidėti prie atsinaujinančios energetikos vystymo tampant prosumeriu, Lietuvoje šiuo metu yra galimi keli prosumerizmo (bendruomeninių ir pavienių modelių) pasirinkimai: prosumerizmas ir kombinuotas modelis – elektros energijos tiekimas pagal atsinaujinančių išteklių elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį (PPA).

Kituose tekstuose jie bus aprašomi plačiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją