Gaila Lauryno. Nejauku žvelgti ir į sukumpusį Juozo Zikaro „Bedarbį“, prislėgtą juodos nevilties. Tačiau tie archetipiniai XX amžiaus pradžios tipažai – žila istorija. Mūsų laikais gyvenimas be darbo – kur kas mažiau dramatiškas. Dažnai – sąmoningas pasirinkimas. Europoje, ypač pietinėse valstybėse, tai seniai žinomas reiškinys. Jis leidžia šaknis ir Lietuvoje. Tai ypač išryškėjo per pandemiją, kai valstybės išmokos tapo gerokai dosnesnės.

Registruotas nedarbas per pandemiją užkopė į seniai regėtas aukštumas. 260 tūkstančių darbingo amžiaus žmonių Užimtumo tarnyboje yra užsiregistravę kaip neturintys darbo. Daug jų iš tiesų negali susirasti lūkesčius ir profesiją atitinkančios veiklos, tačiau yra ir kiti. Tie, kuriems netiks jokie darbo pasiūlymai.

Gegužės pradžioje buvo surengta kontaktų mugė, kurioje darbdaviai bendravo su darbo ieškančiais. Iš duomenų bazės atrinkome 15 tūkstančių žmonių, kurių kvalifikacija buvo tinkama. Pakvietėme prisijungti ir išgirsti, ką jiems siūlo. Atsiliepė kiek daugiau nei 300. Kitiems netiko renginio laikas, atsirado kitų reikalų ir taip toliau. Kai kurios renginyje dalyvavusios įmonės nesulaukė nė vieno kandidato.

Po pandemijos darbo rinka atsigauna, tačiau žmogaus elgesys kinta. Net ir tie, kuriems dabar siūlomas pakankamai aukštas atlyginimas, dažnai ignoruoja naujas galimybes. Jie elgiasi priešingai, nei tikisi darbdaviai. Net ir slaugytojai, atstovai profesijos, kurią įgyja žmonės, norintys dirbti gyvybiškai svarbių paslaugų srityje, dabar randa priežasčių ir pasiteisinimų nebedirbti. Nemažai savivaldybių finansuoja įsikūrimo išlaidas, moka 100 procentų priedus, tačiau tai mažai ką sudomina. Panašiai – statybų ir kiti sektoriai, kur darbo jėgos poreikis yra didžiulis, o darbuotojų rasti sudėtinga.

Šį paradoksą lemia kelios priežastys. Žmonės per pandemiją prisitaikė gyventi kitomis sąlygomis. Daug mėnesių prastovose. Vieni – kadaise dirbę savarankiškai, kiti lyg ir dirbantys, bet ne kažką teveikiantys tose subsidijas gaunančiose leisgyvėse įmonėse, kurios tikrai neatnaujins veiklos. Jiems Užimtumo tarnyba kas mėnesį perveda milijonus. Kai kam to užtenka, kiti prisiduria kur nors nelegaliai padirbėję ir gavę atlygį vokelyje. Prieblandos zona, kurią Lietuva buvo gerokai sumažinusi iki šios krizės, vėl plečiasi.

Tai – pavojingi procesai. Užimtumo tarnyba prisijungė prie socialinės akcijos „Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“, tokios šviečiamosios prevencinės priemonės bus stiprinamos, nes kitaip šios problemos tik gilės. Baigsis karantinas, o gyvenimas pamažu sugrįš į normalias vėžes. Tačiau turi būti susitarta ir paskelbta, ko mes netoleruosime. Tuos skolintus pinigus, kuriuos valstybė dabar dalija nukentėjusiems per pandemiją asmenims ir įmonėms, turėsime sugrąžinti mes visi. Todėl svarbu, kad jie būtų naudojami pagal paskirtį, bet ne stumtų žmones į pasyvų ilgalaikį būvį.

Mūsų tikslas – stipri ekonomika ir atsigavusi, konkurencinga valstybė. Lietuva, jei lyginsime su 2011 metais, dabar yra gerokai turtingesnė. Žmonių pajamos 100 proc., tačiau darbo našumas – tik 29 proc. Mes prarandame konkurencingumą tarptautinėje rinkoje, todėl dalis didelių investuotojų jau pasitraukė į pigesnės darbo jėgos šalis, juos turėtų pakeisti aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios ir didesnius atlyginimus mokančios kompanijos, bet ar mes joms atrodysime patrauklūs?

Neišsprendę šių problemų, rizikuojame patekti tarp tų Europos šalių, kurių ekonomiką kausto sąstingis. Dėl robotizacijos, globalizacijos ir kitų pramonės revoliucijos reiškinių kai kurios profesijos tiesiog išnyks. Darbo vietų neliks. Tai – rimti signalai tiems, kurie dabar galbūt svarsto „dar ramiai sau pabūsiu, o paskui žiūrėsiu“. Tas „paskui“ gali būti labai skausmingas ir nuviliantis.

Reikėtų suprasti paprastą dalyką – šiandien siūloma darbo vieta yra vertingesnė už bet kokias išmokas. Rytoj jos apskritai gali nebūti. Tas darbas – ne tik stabilios ir oficialios pajamos. Dar svarbiau – tai galimybė toliau mokytis ir konkuruoti aplinkoje, kuri ateityje bus vis sudėtingesnė.

Kuo ilgiau neturi darbo, tuo sunkiau tampa jį apskritai rasti. Tai net ne motyvacija, o nykstantys įgūdžiai pristatyti save, daryti tai, ką geriausiai moki. Iki krizės ilgalaikių bedarbių Lietuvoje buvo apie 37 tūkstančiai. Dabar jų – jau beveik 70 tūkst. Tarp tų naujųjų – labai daug jaunimo.

Nedarbas iki 5 proc. Europos Sąjungoje laikomas sveikos ekonomikos rodikliu. Dalis žmonių nedirba dėl įvairiausių priežasčių. Lietuvoje nedarbas šiuo metu yra 14,3 proc. – gerokai viršijame normas. Net jei tik 30 tūkst. būtų visiškai neaktyvių gyventojų, valstybei tai būtų sunki našta, o juk tas skaičius dabar – keli šimtai tūkstančių. Dirbantieji ir mokesčius mokantieji sumoka už jų gydymą, jų vaikų švietimą ir kitas socialines paslaugas. 2,8 mln. gyventojų turinčiai šaliai – tai didžiulė našta.

Dar vienas pavojus – tėvų nedarbas perduodamas vaikams. Šeimoje ir visuomenėje besiformuojanti nedarbo kultūra. O kam dirbti, jei aš galiu gyventi ir taip? Išskirtiniai bruožai – žema savivertė, žemas savirealizacijos poreikis. Seneliai, tėvai, anūkai, gyvenantys tame pačiame name iš valstybinės paramos. Tokia darosi Lietuvos regionų specifika.

Tikiu, kad kai kurių Pietų šalių mentalitetas pas mus neprigis. Vyksta kiti procesai. Žmonės labai greitai mažina savo poreikius, ypač tai jaučiasi atokiuose regionuose. Tai išgyvenimas su minimaliomis pajamomis, atsisakant siekti kažko daugiau. Juk ir kaimynas taip pat gyvena, juk galima griebtis atsitiktinių darbų „tam kartui“. Mąstyti apie ateitį ir ruoštis senatvei – vis dar nėra tokio supratimo.

Šitaip gyvenant sustingsta viskas, dažnai ir tokiose šeimose augančių vaikų ateitis. Tačiau tai – ne carinės ar tarpukario Lietuvos bedarbiai. Jiems negresia bado mirties šešėlis. Valstybė sukuria bent minimalias gyvenimo sąlygas: socialinę paramą, moka kompensacijas už būstą, šildymą, maitina vaikus. Tai normalu civilizuotoje šalyje. Saugumas užtikrintas. Vis dėlto tai – bazinis lygis, o tos išmokos palyginti nedidelės.

Ir štai paradoksas: Vokietijoje ir kitose ekonomiškai tvirtose šalyse tos išmokos gerokai didesnės, bet žmonės linkę kuo greičiau atsikratyti visuomenės išlaikytinio statuso, skuba savarankiškai kabintis į gyvenimą. Tai – mentaliteto skirtumai, iš dalies Lietuvoje nulemti ilgametės okupacijos, kuri buvo įpratinusi žmones gyventi tik iš tų kuklių pajamų, kurias gauna, ir apie nieką kita net negalvoti. Tokia „nenorėti nieko daugiau, nei turi“ kultūra. Labai gaila, kad dabar ji perduodama jaunesnėms kartoms, o Lietuvoje didėja struktūrinis nedarbas.

Sveiko nedarbo rodiklį Lietuva fiksavo tik 2005-2008 metais. Tada po krizės jis pasiekė 17 proc. aukštumas, ir mums prireikė dešimtmečio, kad jis sumažėtų iki 9 proc. Vis dėlto dabar – ne 2010-ieji, o ir Lietuva – jau visai kitokių sugebėjimų valstybė.

Tikiu, kad šį sunkmetį irgi įveiksime, tačiau artimoje ateityje teks spręsti ne vien ekonomikos iššūkius, bet ir žmonių mąstymo klaidas, bendram darbui susitelkti skirtingoms institucijoms, savivaldai, ugdymo įstaigoms, visuomenei. Ugdyti valstybei pridėtinę vertę kuriantį pilietį yra visų pirma šeimos pareiga ir, jei reikia, šeimai būtina pagelbėti. Įvairiapusiškai, nuosekliai, susitelkus, išmokus praeities pamokas.