„Eurostat“ duomenimis, Lietuva pagal įvairius pajamų nelygybės rodiklius užima paskutinę ar priešpaskutinę vietą Europos Sąjungoje. 2015-2019 m. pagal pajamų pasiskirstymo koeficientą s80/s20 ar pagal Gini koeficientą Lietuvą lenkė tik tokios šalys kaip Bulgarija ar Rumunija. Tad gal verta pradėti rūpintis ne tik ekonomikos augimu, bet ir tuo, kad augimo vaisiais galėtume pasidžiaugti mes visi?

Remiantis ekonomistų N. Černiausko ir Č. Čigino tyrimu, šalyje didžiausia pajamų nelygybė yra tarp gyventojų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra ne samdomo darbo pajamos. Į šią asmenų grupę patenka savarankiškai dirbantys asmenys (dirbantys pagal individualios veiklos pažymą, verslo liudijimus, individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų nariai ir kt.), ūkininkai, taip pat asmenys, gaunantys pajamas iš dividendų, nekilnojamo turto ir kt. Statistiniai duomenys rodo, jog 20 proc. turtingiausių šalies gyventojų reikšmingą dalį savo pajamų gauna iš šių šaltinių (apie 25 proc.), tuo tarpu viduriniosios klasės pagrindinis pajamų šaltinis – samdomojo darbo pajamos, skurdžiausiųjų šalies gyventojų – socialinės išmokos (žr. lentelę žemiau).

Lentelė. Mokesčių politika
Foto: Asmeninis archyvas

Pastarąjį dešimtmetį turtingiausių šalies gyventojų pajamos augo žymiai greitesniais tempais nei likusiųjų. Tokios tendencijos pastebimos visose Europos šalyse, tačiau kitos šalys, vykdydamos efektyvią perskirstymo politiką, užkerta kelią pajamų nelygybės augimui. Tuo tarpu Lietuvoje galioja įvairūs lengvatiniai mokesčių tarifai gyventojų pajamoms iš kapitalo, iš žemės ūkio ar iš savarankiškos veiklos, o pajamos iš samdomo darbo apmokestinamos neproporcingai daug (žr. lentelę žemiau).

Lentelė. Mokesčių politika
Foto: Asmeninis albumas

Verta paminėti, jog aukšta pajamų nelygybė taip pat pastebima tarp bedarbių asmenų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 54,4 proc. bedarbių asmenų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos (2019 m.). Tačiau dalis likusių šios grupės asmenų gauna santykinai nemažas pajamas, kurios galimai sietinos su šešėline ekonomika.

Tarptautinės organizacijos jau ne vienus metus skambina pavojaus varpais Lietuvai dėl aukštos pajamų nelygybės šalyje. 2019 m. ir 2020 m. ES Tarybos rekomendacijose Lietuvai nevienareikšmiškai nurodoma tobulinti mokesčių ir socialinių išmokų sistemas, siekiant mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį šalyje. Siekdama Lietuvą paskatinti įgyvendinti šias rekomendacijas, Europos Komisija iškėlė aiškias sąlygas jos dalijamiems milijardams iš „Post-kovidinio“ Europos atsigavimo ir atsparumo didinimo fondo: turime Europos Komisijai parodyti, kaip savo planuojamomis priemonėmis atliepsime ES Tarybos rekomendacijas.

Reaguojant tiek į tarptautinių organizacijų, tiek ir į naujojo šalies Prezidento spaudimą, bei akis badančią statistiką, pajamų nelygybės tematika pagaliau atsirado Lietuvos politikų darbotvarkėje. Naujoji finansų ministrė Gintarė Skaistė pajamų nelygybės mažinimą įvardijo kaip vieną pagrindinių savo prioritetų. Be to Finansų ministerija iniciavo mokestinių lengvatų peržiūrą, kuriai keliamas vienas iš tikslų yra sumažinti apmokestinimo nelygybę. O Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiais metais ketina parengti ilgametę Pajamų nelygybės mažinimo strategiją.

Paprastai iki šiol pajamų nelygybės ar skurdo problemos buvo laikomos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kompetencijų sritimi. Jų sprendimas anksčiau niekada nebuvo pagrindinis Finansų ministerijos prioritetas. Tad šias problemas mėginta spręsti naudojantis ribotais finansiniais resursais, o mokestinės priemonės apskritai dažniausiai nebūdavo taikomos. Progresinių mokesčių ar gyventojų visų rūšių pajamų bendro apmokestinimo idėjos nesulaukdavo palaikymo. Ne veltui 2020 metais patvirtintoje Nacionalinėje pažangos programoje, apibrėžiančioje strateginius valstybės tikslus ateinantiems dešimčiai metų, Lietuva sau kelia ganėtinai kuklų siekį – iki 2030 m. valstybės pajamas iš mokesčių ir socialinio draudimo įmokų padidinti tik penkiais procentiniais punktais iki 35 proc. nuo BVP, nors, dabartinių ES šalių narių vidurkis yra 40 proc. nuo BVP (2019 m.) (žr. grafiką žemiau) (tiesa, atkreiptinas dėmesys, jog iš dalies mažesnį perskirstymą per biudžetą lemia ir tai, jog Lietuvoje nėra apmokestinamos senatvės pensijos).

Lentelė. Mokesčių politika
Foto: Asmeninis archyvas

Tačiau siekiant mažinti pajamų nelygybę yra būtina užtikrinti betarpišką bendradarbiavimą tarp Socialinės apsaugos ir darbo bei Finansų ministerijų. Svarbu didinti tiek socialinių išmokų lygį, tiek ir mokestinės sistemos progresyvumą. Remiantis ekonomistų N. Černiausko ir Č. Čigino tyrimu, Lietuvoje tiesioginių mokesčių perskirstymo įtaka mažinant pajamų nelygybę yra beveik dvigubai mažesnė nei ES vidurkis (2015 m. duomenys), o socialinių išmokų įtaka maždaug trečdaliu mažesnė nei ES vidurkis. Remiantis naujesniais, 2017 m., Lietuvos Banko preliminariais skaičiavimais, didesnio proveržio šioje srityje dar nepavyko pasiekti.

Mažinant pajamų nelygybę, pirmiausia, reikėtų pradėti nuo progresinės mokesčių sistemos įvedimo bei mokestinių išimčių ir lengvatų gyventojų pajamoms naikinimo. Kaip minėta anksčiau, remiantis ekonomistų N. Černiausko ir Č. Čigino tyrimu, palyginus su kitomis ES šalimis narėmis, Lietuvoje egzistuoja neproporcingai dideli pajamų atotrūkiai darbo rinkoje tarp savarankiškai dirbančių bei vadovaujančias pozicijas užimančių asmenų ir likusių dirbančiųjų (žr. lentelę žemiau. Aukštesnis subgrupės pajamų indeksas indikuoja aukštesnį pajamų atotrūkį nuo likusių grupių).

Tolygus savarankiškai dirbančių bei dirbančių pagal darbo sutartis apmokestinimas, prieš šešėlį nukreiptos priemonės (tarkime, įpareigojimas visur sudaryti sąlygas atsiskaityti mokėjimų kortelėmis arba atsiskaitymų grynaisiais pinigais suvaržymai) bei progresinis visų rūšių (tiek darbo, tiek ir kapitalo) gyventojų pajamų apmokestinimas reikšmingai sumažintų pajamų nelygybę šalyje, nepakenkiant šalies ekonominiam augimui.

Lentelė. Mokesčių politika
Foto: Asmeninio archyvo

Pajamų nelygybės mažinimui reikšmingą poveikį taip pat turėtų adekvatesnės socialinės išmokos ir pensijos. Remiantis 2019 m. Statistikos departamento gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimu, dvidešimties procentų skurdžiausiųjų šalies gyventojų pagrindinis pajamų šaltinis buvo socialinės išmokos ir pensijos senatvėje, sudarančios 68 proc. visų šios grupės disponuojamų pajamų (žr. grafiką aukščiau).

Tarp labiausiai skurstančių šalies gyventojų patenka tokios socialinės grupės kaip pensinio amžiaus asmenys (ypač vienišos pensinio amžiaus moterys), vieniši tėvai (ypač vienišos motinos), bedarbiai (ypač ilgalaikiai) ir neįgalieji. Šių socialinių grupių gaunamos pajamos tiesiogiai priklauso nuo socialinių išmokų lygio šalyje. Jų pajamų nepavyktų padidinti vien tik skatinant šiuos asmenis integruotis į darbo rinką (atkreiptinas dėmesys, jog visą prieš-krizinį laikotarpį nedarbo lygis šalyje buvo mažesnis nei ES vidurkis, kas rodytų, jog šalyje galinčių ir norinčių dirbti bedarbių asmenų buvo santykinai nedaug).

Tačiau Lietuva, pagal skiriamą finansavimą socialinės apsaugos sričiai, tarp Europos sąjungos šalių narių ilgus metus dalinosi antrą arba trečią vietą nuo galo (žr. grafiką žemiau). Reikšmingų teigiamų pokyčių pavyko pasiekti tik 2018 m. įgyvendinus kompleksinį reformų paketą: pradėtos indeksuoti senatvės pensijos, MMA didinimas, SODROS grindų įvedimas ir kt. Tai leido reikšmingai sumažinti skurdą ir pajamų nelygybę šalyje: pajamų pasiskirstymo koeficientas s80/s20 sumažėjo nuo 7,1 (2018 m.) iki 6,4 (2019 m.), o Gini koeficientas – nuo 36,9 iki 35,4.

Lentelė. Mokesčių politika
Foto: Asmeninio archvyo

Apibendrinant galima teigti, jog ateityje, norint mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, bus svarbu užtikrinti betarpišką Finansų ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bendradarbiavimą. Reikia tikėtis, jog Finansų ministerijos pradėta mokestinių lengvatų peržiūra pasieks jai keliamą tikslą sumažinti mokestinę nelygybę šalyje ir padidinti mokestinių pajamų surinkimą į biudžetą. O Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengiama Pajamų nelygybės mažinimo strategija sulauks adekvataus finansavimo.