Iš viso to daroma išvada, kad verslo ir savivaldos bendradarbiavimas iš esmės yra trukdis tinkamam atliekų tvarkymui savivaldybėse. Remiamasi pagrindiniu argumentu, kad bendradarbiaujančios šalys siekia skirtingų tikslų ir vadovaujasi nesutampančiais interesais. Gimsta pasiūlymai keisti teisines normas ir siaurinti tokio bendradarbiavimo galimybes, o kai kuriose šios veiklos srityse ir visai to atsisakyti.
Pagal nusistovėjusią sampratą, dar nuo senovės graikų laikų bendradarbiavimas buvo suprantamas kaip darbas kartu, sutelkiant intelektines jėgas, padedant vienas kitam, susivienijant ir veikiant kartu. Šiam procesui buvo taikomos ir vertybinės nuostatos: lygiavertiškumas (reiškiantis visų dalyvaujančių asmenų lygiavertį statusą grupėje), tikslų (vizijos) bendrumas, bendra atsakomybė.
Taigi, ar verslas ir savivalda turi šiandien aiškiai apsibrėžtus bendrus tikslus ir vizijas, ir ar juos sieja bendra atsakomybė? Deja, bet tuo tenka suabejoti, nes faktai rodo visai ką kitą.
Dar prieš aštuonis metus verslo ir visų savivaldybių pasirašytos bendradarbiavimo sutartys numatė aiškius šalių siekius ir veiksmus bei įsipareigojimus, organizuojant didelės dalies komunalinių atliekų tvarkymo organizavimą. Jose numatyti atsakymai į daugumą šiuo metu keliamų klausimų ir abipusių priekaištų. Gaila, kad jau tampa tradicija prisiminti susitarimus tik tada, kai kyla nesutarimai arba teisminiai ginčai.
Iki šiol neteko matyti ar girdėti, kad kokioje tai savivaldybėje būtų nusistatyti tikslai pasiekti vieną ar kitą visuomenės dalyvavimo rūšiuojamajame atliekų surinkime lygį, numatytos tam būtinos techninės, organizacinės ir ekonominio vertinimo bei skatinimo priemonės. Aiškios vizijos ir siekiamų rezultatų, pagrįstų kaštų ir naudos analize, kol kas nesimato ir verslo pusėje.
Tai gal pirma reikėtų susiformuoti tokius tikslus ir vizijas šalyje bei atskirose savivaldybėse, o būtent:
- kokias atliekas ir kodėl atskirai norime surinkti;
- kas ir kokias tam turi sudaryti sąlygas;
- kas, kaip ir už kieno lėšas tai turi organizuoti, vykdyti ir kontroliuoti;
- ką norime ir tikimės pasiekti, ir iki kada.
Visa tai įvairiose pasaulio šalyse yra siekiama trimis skirtingais būdais:
- suteikiant teises ir atsakomybę savivaldai už visų komunalinių atliekų (įskaitant priskirtas gamintojo atsakomybei) tvarkymą, panaudojant jos patiriamų sąnaudų kofinansavimui verslo mokamas standartines įmokas arba prievolinę rinkliavą už gamintojo atsakomybei priskirtų atliekų sutvarkymą (pvz. Čekija);
- suteikiant atskiras teises ir atsakomybę savivaldybių teritorijose verslui už dalies, gamintojo atsakomybei priskirtų, komunalinių atliekų sutvarkymą savo kooperuotomis lėšomis (pvz. Vokietija);
- prisiimant teises ir atsakomybę už visų komunalinių atliekų (įskaitant priskirtas gamintojo atsakomybei) tvarkymą partnerystės pagrindu sudaromomis verslo ir savivaldos bendradarbiavimo sutartimis (pvz. Belgija, kurioje pasiekiami geriausi rezultatai ES).
Nesinori tikėti, kad Lietuvoje mes bandysime eilinį kartą išradinėti dviratį ir norėsime sulipdyti teisės normas iš skirtingų modelių atskirų dalių.
Susipažinus su siūlomomis keisti teisinėmis normomis ir neblogai žinant šios atliekų tvarkymo veiklos organizavimo peripetijas, kyla įvairių klausimų, o būtent:
Kodėl siūloma palikti verslo ir savivaldos bendradarbiavimą tik dalyje rūšiuojamojo komunalinių atliekų tvarkymo veiklos sričių, panaikinant šį reikalavimą paslaugų teikimo organizavimo ir finansavimo dalyje?
Kam reikalingos siūlomos daugiašalės paslaugų teikimo ir finansavimo sutartys, dėl kurių sąlygų nėra būtina ir nesudaroma galimybė tartis visoms jų šalims?
Kodėl negali pirma atsirasti dvišalės sutartys tarp savivaldos ir verslo dėl paslaugų teikimo kofinansavimo, o jau tada, žinant finansavimo galimybes ir sąlygas, būtų skelbiami paslaugų teikėjų parinkimo konkursai?
Kurios siūlomų keisti teisės aktų nuostatos garantuoja, kad savivaldose bus parinkti jų vertinimu tinkami paslaugų teikėjai ir pagaliau pradės veikti visiems tinkama bei priimtina atliekų tvarkymo sistema?
Kas garantuoja teisinių ginčų neišvengiamumą dėl siūlomų pasirašyti vienpusiškai paruoštų daugiašalių sutarčių sąlygų ir paslaugų teikimą iki tokių ginčų pabaigos?
Tai tik dalis klausimų, į kuriuos manau norėtųsi žinoti atsakymus visoms šioje veikloje dalyvaujančioms šalims, įskaitant ir pagrindinius „žaidėjus“ – atliekų turėtojus. Norėtųsi suprasti ir prognozuoti veiklą reguliuojančių taisyklių įsigaliojimo galimas pasekmes.
Tai tik inžinerinės logikos ir teisės aktų reikalavimų suvokimo paskatintos mintys.
Būtų gerai išgirsti ne tik suinteresuotų pusių ir įvairaus lygio politikos atstovų vertinimus, bet ir teisės specialistų nuomonę.
