Būtina pakalbėti apie jau esančias gerąsias išmokų paėmimo reformų praktikas Europoje, kaip, pavyzdžiui, Austrijoje, kur po 2010-2011 metų atitinkamos reformos, apie kurią rašo Michael Fuchs ir kiti autoriai savo 2020 metų prestižinio „Socialinės politikos ir administravimo“ žurnalo straipsnyje „Praslystantys pro socialinio saugumo tinklą? Analizuojant minimalių pajamų išmokos nepaėmimą ir piniginę socialinę paramą Austrijoje“, nepaėmimas sumažėjo nuo daugiau kaip 50 iki 30 proc. Tai yra geriausias atsakymas skeptikams ir kritikams apie galimybes spręsti šią problemą ir Lietuvoje.
M. Fuchs rašo apie aukšto anonimiškumo lygio būtinybę bei pastangas kaip galima labiau viešinti išmokų klausimą. Čia verta prisiminti didžiulį viešinimo darbą, atliekamą tokių sociologų ir ekonomistų Lietuvoje, kaip Romas Lazutka ir Boguslavas Gruževskis. Savo ruožtu, socialinių problemų analitikas Antanas Petrauskas visoje eilėje Lietuvos spaudos leidinių jau daug metų kantriai aiškino apie įvairių socialinių išmokų kvalifikacines sąlygas. Labai svarbūs jo straipsniai žurnale „Savaitė“, kadangi jį labiausiai skaito internetu nesinaudojančios gyventojų grupės ir ekonomiškai mažiau aktyvūs asmenys.
Labai aktualu būtų ir nacionalinėje televizijoje turėti atitinkamą informacinę laidą, kadangi televizija aukščiau minėtoms gyventojų grupėms yra vienas iš svarbiausių informacinių šaltinių. Reikėtų prisiminti ilgą laiką Lietuvoje ėjusį leidinį „Esu“, kuris buvo nemokamai dalinamas visiems norintiems Sodros teritoriniuose skyriuose, ir kuriame buvo atitinkamos skiltys išmokų gavėjams. Gal jį reikėtų atkurti?
Autoriai savo ankstesniame straipsnyje jau rašė apie socialines-psichologines, socialines-informacines, socialines-kultūrines ir viešojo administravimo išmokų nepaėmimo priežastis, tačiau reikia jas ir toliau nagrinėti, kad liktų kuo mažiau atskirų, specifinių atvejų. Bendriausia prasme išmokų nepaėmimas gali būti paaiškinamas:
1) Informacijos stoka – dėl žinojimo ar klaidingo supratimo apie išmokas, kvalifikacines sąlygas, ar sudėtingų kreipimosi dėl jų gavimo procedūrų, galimybės „rasti kelią“ sistemoje, ar tokios galimybės nebuvimo bei tiesiog nenuvykimo į socialinės paramos ar darbo paieškos instituciją.
2) Socialiniais barjerais – kaip stigmos ar stigmos supratimo buvimu, dėl asmenų savivertės sumažėjimo, kuri kartais yra susijusi su išmokos gavimo sąlygomis ar dėl jos gavimo procedūrų, ar pasitikėjimo institucijomis trūkumo.
Tačiau egzistuoja ir daugybė atskirų, specifinių socialinės paramos nepaėmimo atvejų, kurie netelpa į šias dvi bendriausias priežasčių grupes. Pvz., psichinės ligos užkluptas potencialus paramos gavėjas gali klaidingai interpretuoti situaciją, būti sunkiai ar visai nepasiekiamas, arba negalėti bendrauti, dirbti kompiuteriu ir pan.
Nepaėmimo priežasčių nustatymas yra ypač aktualus aiškinantis tai, ką reikėtų daryti, kad tos piniginės pagal įstatymus priklausančios išmokos pasiektų potencialų gavėją. Projektui įsibėgėjant, pradedame viešinti savo dar tik pradiniame etape pateikiamas bendro pobūdžio rekomendacijas, kurias suformulavome, remiantis Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo (Eurofound), M. Reijnderso ir kitų tyrimais bei savarankiškai:
1) palengvinti administracines procedūras, idealiu atveju išmokos turi būti mokamos automatiškai, be formalaus kreipimosi, kad būtų išvengta stigmos susiformavimo;
2) institucijos, kurios pasižymi prieiga prie atitinkamų duomenų, turi siekti efektyvumo ir veiksmingumo vadybiniu požiūriu;
3) organizuoti apklausas gyventojų, turinčių atitinkamą patirtį ir galinčių suteikti informacijos, kaip kreipimosi procedūras padaryti prieinamesnėmis;
4) išmokų nepaėmimą būtina stengtis „standartizuoti“, o atskirų, specifinių atvejų sprendimui turėtų atsirasti atskiros vadybinės komandos;
5) aiškios informacijos apie nepaėmimą platinimas išmokų gavėjams ir teikėjams galėtų sumažinti administracines išlaidas ir padėtų išvengti vertinimo klaidų ir nusivylimo dėl pareiškimų atmetimo;
6) kartu su savivaldybių tinklalapiais, turi veikti ir nacionalinis tinklalapis, kad gyventojai galėtų pasitikrinti dėl piniginių išmokų;
7) būtina kūrybiškai stengtis pasiekti nepaėmusius išmokų. Net jeigu pradžioje „netipišku būdu“ yra pasiekiamas mažas „naujų išmokų gavėjų“ kiekis, vėliau, įsibėgėjant, gali atsirasti „sniego gniūžtės efektas“;
8) savivaldybės gali geriau žinoti apie specifines, marginalines gyventojų grupes, reikia skatinti savivaldybių domėjimąsi jomis, finansuojant regioniniu arba nacionaliniu būdu;
9) būtina siekti bendradarbiavimo tarp Vyriausybės, savivaldybių, viešojo administravimo institucijų, nevyriausybinių organizacijų, profsąjungų ir darbdavių organizacijų, kurios gali padėti gyventojams paimti išmokas;
Dabartinis gyventojų informavimas apie įvairių išmokų kvalifikacines sąlygas nėra pakankamas. Patys paramos gavėjai turi žinoti apie poreikį: kaip ir kur reikia kreiptis dėl specifinių išmokų ir jų kvalifikacinių sąlygų.
Projektas tęsiasi. Apie kitas piniginės socialinės paramos nepaėmimo priežastis ir problemos sprendimo būdus autoriai pasistengs informuoti kituose straipsniuose žiniasklaidoje, mokslinėse publikacijose, seminaruose specialistams ir viešuose tyrimo pristatymuose po eilės empirinių apklausų, grupinių diskusijų (focus grupių) ir Delfi (ekspertų) metodo pritaikymo.
Straipsnis parengtas vykdant LMT remiamą Reikminių tyrimų projektą P-REP-21-10 „Socialinės paramos išmokų nepaėmimo priežastys, mastas ir identifikavimo metodika Lietuvos savivaldybėse ir visoje šalyje“ (administruojamas MRU, vadovė – doc. dr. Vida Česnuitytė, 2021 03 01 – 2022 02 28).
