Žmonės į pensiją išeina dėl įvairiausių priežasčių. Ne taip jau retai tai yra priverstinis pasitraukimas iš darbo rinkos netekus darbo, iškilus būtinybei slaugyti artimąjį, susidūrus su asmeninėmis sveikatos problemomis. Kiti sulaukia oficialaus pensinio amžiaus, su kuriuo bent jau dabar Lietuvoje susietas ir atitinkamas socialinis aprūpinimas, o mažiausias pensininkų skaičius pasirenka bent dalį savo laiko dirbti toliau.
Siūloma vėlesnė pensinio amžiaus riba svarbi ir psichologiškai. Vakarų šalių tendencijos rodo, kad į tapimą pensininku žiūrima vis pozityviau, šis laikas vis dažniau traktuojamas kaip poilsis, galimybė daugiau dėmesio skirti sau ir leisti laiką taip, kaip asmeniškai norisi. Todėl būtų tikrai sudėtinga sulaukti visuomenės palaikymo idėjai beveik dešimtmečiu pavėlinti „atostogų“ terminą.
Bet atidėkime į šalį išėjimo į pensiją priežastis ir konkretų amžių. Svarbiausias klausimas: ar savo pensijai, kada ji beištiktų, turime finansinių resursų? Realybė tokia, kad dažniausiai ne. Tad ir kalbėti apie 401 tūkst. eurų ar 1 mln. eurų (čia galite įrašyti bet kokią įsivaizduojamą sumą) mūsų šalies situacijoje kol kas nėra prasmės, nes didžioji dalis pensininkų jau dabar yra tiesiog užimti išgyvenimu.
Įdomu ir tai, kad net jei santaupų ir turto turime, požiūriu į jo valdymą skiriamės nuo kitų Europos Sąjungos (ES) šalių. Eurostato pernai metų pabaigoje paskelbtais duomenimis, 2019 metais 27-iose Bendrijos šalyse didžiausią, arba 34,1 proc. finansinio namų ūkių turto dalį sudarė draudimas, pensijos ir kitos standartizuotos garantijos, o 31,6 proc. – grynieji pinigai bei indėliai. Tuo tarpu Lietuvoje net 71,7 proc. finansinio turto dalį sudaro grynieji pinigai ir indėliai. Akivaizdu, kad pensijų bei draudimo produktams vis dar skiriame itin mažai dėmesio.
COVID-19 pandemijos paskatintas skaitmenizavimas bei darbo vietų robotizavimas, taip pat į rinką žengiančios jauniausios kartos skatina prognozes, jog socialinis kontraktas tarp valstybės ir visuomenės ateityje gali transformuotis iš esmės. Galbūt neliks kai kurių profesijų, galbūt kis darbo formos, galbūt bus atsisakyta visuotinai sutartos pensinio amžiaus ribos.
Tačiau kol spėliojame galimus ateities scenarijus, realybėje veikia „pay-as-you-go“, arba einamuoju finansavimu paremta valstybės socialinio aprūpinimo sistema. Paprastai sakant, šiuo metu dirbantys žmonės netiesiogiai moka už gyvenimą tų, kurie įgijo pensininko statusą. Kaip elgtis, jei per keletą artimiausių dešimtmečių pirmųjų skaičius smarkiai sumažės, o antrųjų, atvirkščiai, išaugs – atsakymo kol kas neturime. Kaip savo gyvenimą planuotis dabartiniams 30-mečiams, taip pat negalime pasakyti.
Mes visi turime iš esmės permąstyti, iš ko po 40-50 metų išėję į pensiją gyvens dabartiniai mokiniai ar studentai. Nežinia, ar pavyks iš naujo išrasti dviratį bei išvengti pasirinkimo tarp skurdesnių pensininkų, aukštesnių socialinių mokesčių arba sprendimo, kad turėsime dirbti daugiau ir ilgiau.
Tokiomis aplinkybėmis verta dar kartą priminti, kad finansiniais resursais pensijos laikotarpiui turėtume rūpintis ir patys asmeniškai. Ne priešokiais, ne atsitiktinai, ne atmestinai, o disciplinuotai ir tikslingai.
Kuo anksčiau pradėsime planuoti savo finansinę ateitį, tuo daugiau laisvės įgysime nuspręsti, kada patys norime išeiti į pensiją ir ką tuo metu veikti, kartu mažinsime spaudimą valstybės finansams. Ir tam reikėtų naudoti visus prieinamus instrumentus: II ir III pakopos pensijų fondus, investicinį gyvybės draudimą, investavimą į vertybinius popierius ir visus kitus suprantamus, prieinamus ir priimtinus būdus kaupti savo finansinį rezervą.
Tyrimai rodo, kad pasilikimas darbo rinkoje ir socialinių ryšių išlaikymas vyresniame amžiuje suteikia gyvenimui pilnatvės. Tačiau 2015 metais JAV Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras nustatė, kad kaip tik išėjimas į pensiją pagerina ir sveikatą, ir pasitenkinimą gyvenimu. Visi esame skirtingi, tačiau tik asmeniškai užsitikrinę finansinį stabilumą galėsime patys spręsti dėl savo poilsio laiko, išvengdami aplinkybių, kurių niekaip negalime pakeisti.
